Praėjusiųjų metų pabaigoje UAB „Vilniaus vandenys“, pakėlę mokestį už šaltą vandenį, pranešė jo vartotojams apie naują išradimą mokesčių srityje - pardavimo kainą, kurią visiems dera mokėti, nepriklausomai nuo suvartoto vandens kiekio. Šitaip iš dalies įgyvendinama sena šios UAB svajonė - gauti pastovų uždarbį net ir tada, kai vartotojai vandens beveik ar visai nevartoja, pavyzdžiui, yra išvažiavę atostogų ar studijuoti į užsienį.
Taigi suvartojęs 1 kubą vandens (tokių vartotojų nemaža), privalai mokėti už jį ne 4,37, o 6,74 lito, ir per metus pamaloninti „Vilniaus vandenis“ nežinia už ką sumokėtais 28,44 lito. Kyla klausimas, kodėl „pardavimo kainos“ neįskaičiuojama į kubinio metro kainą ir nepadaryta priklausoma nuo suvartoto kiekio? Bet kaip tik to „Vilniaus vandenys“ ir netrokšta. Jau ne kartą jų darbuotojai yra pareiškę, jog vandens skaitikliai iš viso nereikalingi, geriausia būtų, kad gyventojai mokėtų nuolatinį mokestį nuo buto gyventojų skaičiaus. Žodžiu, kitaip nei visame civilizuotame pasaulyje, taupyti neverta, nes taupymas kerta per „Vilniaus vandenų“ pajamas. Na, o pernelyg kelti kubinio metro kainą vėlgi neparanku, nes gali pagrūmoti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK).
Dabar rasta saliamoniška išeitis - dalį kubo kainos perkelti į mistinę „pardavimo kainą“. Šiuo „Vilniaus vandenų“ atradimu galėtų pasinaudoti ir kiti verslininkai ir net prekybininkai: perki vištą, kainuojančią 12 litų, tačiau moki 15 litų - pridedama 3 litų „pardavimo kaina“!
Taip, beje, padarė ir dujininkai, įvedę „pastovią“ beveik 2 litų kainą už nežinia kokius patarnavimus, dažnai viršijančią kai kurių pensininkų mokamą „nepastovią“ kainą. Anksčiau dujininkai reguliariai tikrindavo ir tvarkydavo virykles ir kitą dujinę įrangą butuose, bet per pastaruosius 15-20 metų tokių tikrintojų nebeliko nė padujų.
Kiek elegantiškesnį variantą sugalvojo „Vilniaus energija“ - ėmė keisti karšto vandens skaitiklius į savus, siunčiančius rodmenis tiekėjui, - neva nemokamai. Tačiau pamelavo, nes tuoj pat atsiuntė reikalavimą mokėti mėnesinį 3,82 lito mokestį už „skaitiklio aptarnavimą“. Nesunku apskaičiuoti, per kiek laiko vartotojas pats apmokės naujo skaitiklio sąnaudas ir toliau mokės šį nuolatinį naują mokestį. Keista, kad anksčiau, kai skaitiklį „aptarnaudavo“ patys vartotojai, t. y. pažvelgdavo ir surašydavo rodmenis į knygutę, „Vilniaus energija“ neatskaičiuodavo 3,82 lito iš jų šilumos sąskaitų.
Dar keisčiau, kad monopolininkų norų papildomai užsidirbti nejudinant nė piršto, ne tik netramdo vartotojų interesus turinti ginti VKEKK, bet ir derina bei tvirtina juos savo nutarimais. Jeigu toks derinimas vyks ir toliau, galima tikėtis, jog nuolatinės „pardavimo ir aptarnavimo“ kainos vis gausės ir didės (pavyzdžiui, bus įvestas visuotinis elektros skaitiklių aptarnavimo mokestis), kol šie mokesčiai sudarys nemažą nuo suvartoto kiekio nepriklausančių mokesčių už komunalines paslaugas dalį.
Dr. GRAŽVYDAS KIRVAITIS
Rašyti komentarą