Apie tuos laikus ir darbus pasakoja gausybė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos rankraštyne sukauptų etiologinių bei mitologinių sakmių. O dar pasakos!
Jose laimi anaiptol ne tas herojus, kuris savo žirgu, pinigais ar protu puikuojasi. Pasiseka tam, kuris su pakelės elgeta duonos kąsniu pasidalija, perneša pavargėlį per upę, rimtai, pagarbiai išklauso seno, daug gyvenimo mačiusio žmogaus patarimų ir jais tinkamai pasinaudoja. Pasakų senelis elgeta stebuklingas - čia buvo, čia jau nėra, tarytum tiesiai į dangų nueitų. Dangaus kelio motyvas čia dažnai sutinkamas. Suliteratūrintuose tekstuose, pasakų knygose dažniau vartojame žodį elgeta.
Tuo tarpu ekspresyvioje šnekamojoje kalboje iki šiol išliko giliai įsišaknijęs ubagas. Iš patarlių jo niekaip negalėtum išmesti, nesugriaudamas teksto ritminės ir poetinės struktūros. Žodis sukurtas pamaldesnės, mistiškesnės prigimties giminaičių slavų: Ubogij - U Boga „prie Dievo artimesnis“, puikiai suprantamas ir mums. Ubagui duodama ne šiaip labdara ar dovana, bet išmalda - atlygis už maldas, Dievo permaldavimą dėl vienokių ar kitokių mūsų reikalų. Mes suprantame, kad visų pirma turėtų melstis pats suinteresuotas asmuo. Tačiau žmogus, savikritiškai apsvarstęs savo gyvenseną, jaučiasi nelabai vertas būti išklausomas: esąs nuodėmingas, prieraišus prie turto, žemės, dėl kurios su kaimynais ne kartą vaidijęsis... Gausioje šeimoje poreikius bederinant irgi kantrybės pristinga... Smalsi prigimtis kitais nusistebėti, apkalbėti, gal ir pasmerkti gundo... Ir štai žmogus mato kitą - „buvusį žmogų“: be namų, be vietos, be šeimos, gyvenantį tik šios dienos malone. Tai gal tikrai jis, ubagas, - arčiau Dievo?
Paryžiaus semiotikas Algirdas Julius Greimas, ėmęsis lietuvių mitologijos tyrinėjimų, pateikė įdomių įžvalgų. Jo manymu, ubagai - tam tikra institucija, vėliau netgi luomas, atsiradę tada, kai religinėms sanklodoms besikeičiant iš savųjų šventviečių išvaryti senosios (mūsų atveju - baltų) tikybos žyniai bei vaidilos ėmė keliauti per žmones, vis dar kviečiami atlikti senųjų apeigų. Pretorijaus aprašyti du šventas pareigas vykdančių žmonių tipai: kaimo žmonės, senoliai, kurie vadovauja šeiminėms bei žemdirbystės apeigoms, ir ateinantys iš kitapus Nemuno tikri žyniai, specialistai, kurie kviečiami, jų darbas atlyginamas. Beje, vadinti jie maldininkais, o atlygis už darbą - išmalda. Argumentuodamas savo teiginius apie ubagus - senąjį religinį personalą, A.J.Greimas pateikia neišdildomų savo paties vaikystės potyrių: „Kai laidodavo elgetą, apgiedodavo dvi naktis pagrečiui. Tai nuostabi, gražiausia ceremonija, kurią man kada nors teko patirti: gūdžiame kaime, tarp miškų, mažoje medinėje koplytėlėje - apie dvidešimt balsų, vertų Šaliapino boso, gieda gražia lotynų kalba. Iš tiesų, norėjosi mirti.“
Šiokiomis dienomis ubagai keliauja per sodybas, atlikdami daugybę pareigų: maldininkų, nes meldžiasi už gyvųjų reikalus ir mirusiųjų ramybę; žiniasklaidos - skleidžia parapijos ar net kelių naujienas; išminties sergėtojų - dažnai išmanius pasakų sekėjus užlaikydavo ilgiau ir visi jų išminties klausydavosi, klausdavosi.
Sekmadieniais, per atlaidus ubagai turėjo savo akredituotą erdvę - šventoriuje, abipus pagrindinio tako. Kiekvienas parapijos, religinės bendruomenės narys privalėjo iš profaniškosios, kasdienės aplinkos, įžengęs pro vartus, pereiti ilgą ubagų nuklauptą taką, laikydamas tolerancijos, atjautos, dosnumo, žmogiškųjų santykių egzaminą. Tik tuomet jis tapdavo vertu įžengti į sakraliąją erdvę - šventovę.
Manoma, jog buvę ir daugiau dienų, kai išmaldos davimas privalomas. Tai rodytų ir kai kurios mūsų kalendorinių švenčių realijos.
„Tikrieji kalėdininkai/kalėdautojai - kunigai ir ubagai“, - skelbia patarlės, primindamos, jog būtent šių asmenų lankymasis tarpušvenčiais yra apeigiškiausias, rimtai priimtinas ir deramai atlygintinas. Kiti - gerą linkį pokštautojai, mieli kaimynai, su kuriais miela būti kartu, ir tiek.
Pasakodami apie senąsias žemaitiškų Užgavėnių tradicijas žmonės daug kartų yra teikę posakį „eiti ubagais“, vadinasi, visas apeiginis vyksmas prilygintas ubagavimui. Ne šiaip sau, matyt, ir gausiausia persirengėlių grupė yra ubagai su savo oracijomis, dainuškomis.
Velykų lalautojų jaunas klegėjimas mūsų vaizduotėje gal tolimesnis nuo ubagavimo, bet ir čia renkamas atlygis už apeigas. Netgi mažo vaiko, einančio kiaušiniauti pas krikšto tėvelius, eilėraštukas yra tam tikra maldelė. Ar ne čia užslėpta gilioji liaudies išmintis, koncentruota patarlėje: „Tiurmos, tarbos ir ubago lazdos - niekada neišsižadėk“, t. y. pažink įvairias gyvenimo būsenas, būk pasirengęs visokiems išbandymams.
Į ubagų luomą būdavo įvedama tam tikru metu, tam tikromis apeigomis. Ubagai, regis, turėję ir savo profesinę kalbą, sudarytą tikrai intelektualiai, iš daugybės kalbų išradingo „mikso“. XIX-XX amžių pervartoje pažeidžiamiausias buvo aristokratijos luomas, nesugebėjęs prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Atitinkamai tuo metu atsirado anekdotinės tautosakos tekstų apie ubagų diskusijas dėl kilmės, elgsenoje tolydžio prasimušančias „poniškumo“ apraiškas. Visuomenėje atsirado išmalda, duodama ne iš tikros užuojautos, bet jau su šiokia tokia piktdžiuga...
XX a. galutinai išnaikino ubagus kaip luomą, turintį savo kodeksus. Tautosaka liudija jo nykimą nuo sakraliojo iki profaniškojo lygmens. Mūsų akyse jie dabar - visuomenės užribis pačia nykiausia prasme, nemalonūs, negeistini...
Nereikalingi ir pavojingi
(Parengta pagal dr. Rimos Praspaliauskienės studiją: XVIII a. pabaigos - XIX a. pirmosios pusės elgetos, valkatos ir plėšikai Lietuvoje).
Kam Dievas nepašykštėjo pragyvenimui, tas turėjo deramai pasidalyti savo geru su vargeta. „Deramai“ reiškia, kad jis turėjo duoti išmaldą.
Elgetų būta visais laikais. Skurdas buvo numatytas jau Šventajame Rašte. Ilgą laiką išmalda buvo duodama bet kuriam prašančiajam. Tokia elgsena tik skatino elgetų gausėjimą. Tiktai reformacijos metu įsigalėjo nuomonė, kad elgetos pavojingi visuomenei: jie buvo pavadinti „pavojinga klase“. Tuo pat metu Europos kraštuose imta pertvarkyti vargšų globą, prabilta apie kryptingą išmaldos davimą, prieglaudų ir pataisos namų elgetoms steigimą. Katalikiškuose kraštuose didesnės permainos sietinos su Švietimo epocha. 1775 metais įkurta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės špitolių komisija turėjo atitikti sveikatos ir socialinės apsaugos ministeriją. Jos nariai buvo vyskupai, kunigai, aukšti valstybės pareigūnai. Jie turėjo sutvarkyti finansavimą, kad kiekvienoje vaivadijoje būtų galima įsteigti dideles prieglaudas, ligonines, vaistines. Prieglaudose buvo numatyta globoti ir gydyti tik neįgalius elgetas; kitus, galinčius dirbti globotinius, atiduoti viešiesiems darbams. Kunigai buvo įpareigoti rūpintis savo parapijų elgetomis. Jei parapijoje nebuvo prieglaudos ar jos fondas buvo nepakankamas, kunigas galėjo spręsti, kam leisti elgetauti. Buvo įvestos elgetoms privalomos kortelės su aiškiai užrašytu tekstu: „Elgeta iš kaimo N, iš N parapijos, turiu leidimą elgetauti“. Gyventojus pradėta raginti nešelpti elgetaujančiųjų be leidimų.
Vilniuje elgetų problema buvo aktualiausia. Čia buvo galybė elgetų, prašinėjančių išmaldos gatvėse, kapinėse, prie bažnyčių. 1792 metais buvo nuspręsta surinkti elgetas iš gatvių, prieglaudose palikti tik negalinčius dirbti. Vyskupas J.N.Kossakovskis kreipėsi pagalbos į parapijas, amatininkus, fabrikus dėl elgetų įdarbinimo, o dviejose Vilniaus prieglaudose buvo apgyvendinti 59 žmonės. Kadangi elgetaujančiųjų greitai vėl daugėjo, 1798 metais Špitolių komisija įpareigojo iš prieglaudose esančių atrinkti po šešis elgetas-budėtojus, kurie budėjo mieste ir naujai pasirodančius turėjo pristatinėti į komisiją „egzaminui“, kur buvo sprendžiama, ką su jais daryti toliau. Budėtojams už darbą buvo nuspręsta mokėti tiek, kiek patys būtų per savaitę užsielgetavę (maždaug 3 auksinus). Elgetoms už papildomus darbus prieglaudose buvo sumokama ir trūkstant lėšų buvo leidžiama rinkti išmaldą savo teritorijose. Elgetos-tvarkdariai turėjo užsikabinę lenteles „Groza žebrakow“ (elgetų grėsmė). XVII a. ubagų tvarką prižiūrėjo „botagininkai“, kurie iš miesto botagais vydavo sveikus ir galinčius dirbti apsimetėlius.
XVIII a., Švietimo epochos idėjų, socialinio patriotizmo ir solidarumo inspiruojamos, Europoje ir Amerikoje pradėjo kurtis labdaros organizacijos, turėjusios „padaryti galą dykinėjimui ir elgetystei“. Jas inicijavo bajorija ir dvasininkai, akademinė visuomenė, ragindama parodyti savo jautrumą, gailestingumą, brolišką dosnumą. Savo kultūrine-visuomenine veikla, analogiška Vakarų Europos institucijų Londone ir Hamburge pavyzdžiu, garsėjo 1807 metais įkurta Vilniaus labdarybės draugija, gyvavusi iki 1914 metų. Jos veiklą iš pat pradžių rėmė garsūs inteligentai ir aristokratai: Mykolas Kleopas Oginskis, Mykolas Romeris, kunigas Dominykas Radvila paaukojo dalį Mikalojaus Radvilos Juodojo rūmų, kuriuose draugija atidarė „Labdaros namus“. Jie atliko ir „darbo namų“ funkciją, nes kas tik pajėgė, čia privalėjo dirbti. (Per 1812 metų karą namuose veikė karo ligoninė.) Kadangi čia buvo galima gauti duonos ir sriubos, labdaros namai buvo greitai perpildyti. Teko kreiptis į policiją ir visuomenę, kad padėtų sulaikyti ir išaiškinti tikrąjį vargšą nuo apsimetėlio elgetos. Vilnius buvo padalytas į dvylika dalių ir draugijos paskirti globėjai buvo įpareigoti atskirti tikruosius elgetas, aiškintis jų skurdo priežastis.
Labdarybės draugija vargingai gyvenančioms (tarnautojų, karių) šeimoms teikė vienkartines pinigines išmokas, nemokamai suteikdavo gyvenamąjį plotą, savo prieglaudoje globojo našlaičius, mokė juos rašto ir amatų.
Mirus uoliausiems mecenatams, Labdaros draugijos veikla nebebuvo tokia aktyvi, tačiau ir toliau gyvavo nuolatos globodama 300-400 žmonių. Panašios draugijos buvo įkurtos ir veikė kitose Lietuvos vietose: Gailestingumo brolija Kriaunų parapijoje, iš savanoriškų aukų gyvavusi Joniškėlio parapijos labdaros draugija. Kadangi dėl vietos stokos čia tilpo tik 10 elgetų, prie bažnyčios buvo pastatytas stalas, ant kurio buvo kraunamas maistas, stovėjo dėžutė pinigams aukoti. Toks „elgetų stalas“ veikdavo per muges, mišparus, atlaidus. Aukas elgetoms išlaikyti rinkdavo ir klebonas, lankydamas parapijiečius per Kalėdas, kitomis progomis.
Nors įstatymai griežtai draudė elgetauti (už neteisėtą elgetavimą buvo numatytas trijų mėnesių areštas), elgetos valdžiai neatrodė tokie pavojingi, kaip valkatos, plėšikai ar bėgliai. Policijai buvo nurodyta elgetas suimti „atsargiai ir žmoniškai“. Elgetavimas buvo laikomas neišvengiama blogybe, nes skurdą, badavimą ir elgetavimą skatino kas keleri metai pasikartojančios ūkio krizės ir nederliai.
Dvarininkai dėl javų stokos savo valstiečiams galėjo išduoti elgetauti leidžiančius bilietus. Ypač bado ir nepriteklių metus pajusdavo Vilnius, į kurį suplaukdavo minios prašančiųjų išmaldos. Policija juos gaudydavo ir siųsdavo atgal dvarininkams ir bendruomenėms reikalaudami pažadų, kad nebeleis savo žmonėms elgetauti. Bandant mažinti elgetaujančių skaičių, 1844 metais Vilniuje buvo įsteigta komisija elgetų klausimams spręsti. Komisija įpareigojo Vilniaus arkivyskupą žemiau skurdo ribos gyvenantiems asmenims išdalyti 300 sidabro rublių, kad šie nepradėtų elgetauti. Pašalpas nuo 10 kp iki 1,5 rb gavo 1247 įvairaus tikėjimo miestiečiai, bajorai, kariai, buvę tarnautojai, našlės. Tarp gavusiųjų pašalpą buvo ir kunigaikštienė Marija Radziwill. Daugumą žydų ir krikščionių elgetų sudarė moterys. Penktadalis moterų buvo netekėjusios, daugiausia valstietės. Nemažai jų turėjo nesantuokinių vaikų.
Visuomenė visada į elgetas žiūrėjo dvejopai, tačiau, skirtingai nei valkatas ir nusikaltėlius, stengėsi juos integruoti. Elgetos buvo suprantami kaip iš išmaldos gyvenantys asmenys, skiriami į tikruosius ir apsimetėlius. Šie, pajėgūs dirbti, apsimetę „profesionalai“ griovė pačias geriausias iniciatyvas. O dėl pirmųjų: našlaičių, negalinčių dirbti senukų su negalia, sutarė visi. Jiems skyrė daug dėmesio, steigė labdaros fondus, prieglaudas. Visuomenei jie buvo reikalingi jos pačios padorumui, dorovei palaikyti. Buvo manoma, kad svarbiausia gailestingumo ir gerumo forma - išmaldos davimas svarbus ne tik gaunančiam, bet ir duodančiam. Išmaldos fenomenas buvo svarstomas pamoksluose, poezijoje, spaudoje. Teigiama, kad turtingas krikščionis, jei jis nėra gailestingas, nepadeda elgetoms, neduoda išmaldos, - gali būti prakeiktas. Išmaldos davimas elgetoms buvo prilyginamas auka Bažnyčiai ir Dievui, nes tai esą išpirka už nuodėmes, moralės norma, žmogaus taurumas.
Rašyti komentarą