Iš karto perspėsiu: su narkotikais šis tekstas turi lygiai tiek pat bendro, kiek, pavyzdžiui, skruzdė su Eifelio bokštu, blondinė su intelektu ar Sadamas Huseinas su Nobelio taikos premija. Tad tie, kurių fantazija šiek tiek iškrypusi, gali nė nedvejodami užversti šį puslapį.
Jostein Gaarder, „Cirko direktoriaus duktė“, „Alma littera“, 2007.
Bene populiariausio šiuolaikinio norvegų rašytojas Josteinas Gaarderis (g. 1952) savo knygose nepasakoja apie jokius fizinius svaiginimosi būdus. Kritikai teigia, kad šio rašytojo kūryba svaigina minties jėga, nežabota fantazija ir skvarbiu menininko žvilgsniu. Ir nors prieš tuziną metų pasirodęs „Sofijos pasaulis“ išsiskyrė nebent tuo, kad perteikė plačiosioms masėms sukramtytą ir suvirškintą filosofijos istoriją kompaktiška forma, naujoji knyga atskleidžia tikrąją rašytojo savastį.
Romanas „Cirko direktoriaus duktė“ – tai graži metafora apie meilę, praeities nuodėmių išpirkimą ir tėviškumą. Pagrindinis šio romano herojus Peteris turi neįtikėtiną vaizduotę, kuri dovanoja be galo įdomų gyvenimą ir kartu pragaištingą lemtį. Pragmatiškai išnaudodamas savo stebuklingus gebėjimus jis sukuria pasaulį rėpiantį literatūrinį tinklą. Pardavinėdamas rašytojams savo sukurtų romanų, apsakymų ir apysakų santraukas jis tampa pasakiškai turtingas, prie viso to išlikdamas anonimu. Deja, voras, pasikoręs savo tinkle, nėra tik eilutė iš vaikiško eilėraštuko, o tikslus Peterio lemties apibūdinimas.
Kūrinys itin stiprus kompozicijos požiūriu. Yra dvi pasakojimo linijos: viena nuosekliai veda pagrindinį herojų nuo vaikystės iki susipažinimo su Marija, antroji – pasakoja apie nūdieną, kai Peteris sėda rašyti savo memuarų. Tarp radijo laidų, Čarlio Čaplino filmų ir operos „Bohema“ akordų su snobiška motina augantis berniukas bergždžiai bando susigrąžinti šeimos idilę. Nuolat mąstydamas apie vos kartą per savaitę matomą tėtį, jis pamažu susikuria įsivaizduojamą draugą: „kad kaip tik tuo metu man ėmė sapnuotis mistiški sapnai apie žmogelį, kuris buvo mano ūgio, tačiau atrodė, kaip tikras suaugęs vyras su skrybėle ir lazda“ (p. 25).
Vėliau šis žmogutis, Metrinis, kaip jį vadina autorius, lydi pagrindinį herojų visais gyvenimo klystkeliais. Nuo to, kai jis pirmą kartą parduoda nevykėliui rašeivai savo sukurto romano metmenis, iki to, kai pavydo ir sąžinės graužaties kamuojami garsūs ir žinomi Europos rašytojai pasamdo žudiką, kad atsikratytų juo amžiams. Jis stovi šalia, kai Peteris rauda prie anksti mirusios motinos kapo, stebi jį, kai pirmą kartą mylisi su Marija, ir bumba už nugaros tuomet, kai naujai iškeptas memuarų rašytojas nervingai iš išgąsčio barškina klaviatūros klavišais. Memuarai reikalingi tam, kad atskleistų literatūrinio pasaulio užkulisius ir bent akimirkai sustabdytų žudiko pirštą ant pistoleto gaiduko.
Kompoziciją puikiai papildo intarpinės istorijos – tariamai pardavinėjamų romanų santraukos. Lordas Hamiltonas, lošiantis šachmatais savo sode ant milžiniškos lentos su gyvomis figūromis, vietnamiečiai broliai dvyniai, peršaunantys vienas kitą iš idėjos, mat vienas kariauja JAV, o kitas – Vietnamo pusėje, vaikystėje pamesta Cirko direktoriaus duktė, užaugusi pas kaimo žiniuonę ir grįžusi į cirką vieną tam, kad pasirodytų savo ilgus metus nematytam tėčiui... Visa tai tik keli pavyzdukai, iliustruojantis knygos siužetą ir pagrindinio herojaus fantazijos galimybes.
Štai abreviatūrą LSD pagimdo keistas ir niekam nežinomas virusas, kitaip vadinamas sielos stygiumi, arba „The Lack of Soul Desease“. Keistasis virusas žmoniją užpuola tuomet, kai žmonių skaičius pasaulyje pasiekia 12 milijardų, o kažkur ten, viršuje, užsibaigia sielų kvota. Indijos mokslininkai nustato, kad „kilus mirtinai epidemijai, katastrofai ar karui, kai mirdavo daug žmonių, visada praeidavo tam tikras laikas, kol užgimdavo nauja LSD vaikų karta“ (p. 103). Tokie vaikai yra fiziškai išsivystę, turi visus prigimtinius instinktus ir sugebėjimus, o kalbos išsivystymu ir motoriniais įgūdžiais jie netgi lenkia savo bendraamžius. Deja, jie neturi sielos, jokių psichinių gebėjimų. Tai yra vagys be moralės ir sąžinės, plėšikai, žagintojai ir kraugeriai žudikai...
Kaip jau buvo galima suprasti, dar vienas neišpasakytai intriguojantis personažas romane „Cirko direktoriaus duktė“ yra nuostabioji Marija, kuri atitinka Peterio širdies vibracijas, turi ne ką mažiau fantazijos ir ryžtasi pagimdyti jam dukterį. Neatimsiu malonumo sužinoti, kaipgi baigiasi svarbiausioji knygos istorija, idant „Cirko direktoriaus duktė“ neprarastų savo magiško žavesio. Kaip užuominą galima paminti kodinį vienos istorijos pavadinimą: „Triguba žmogžudystė po mirties“. Tai jau savaime leidžia nutuokti apie detektyvą detektyve. Na, o vis kita ir sužinosite iš pačios dukters – Manina Panina, toks, regis, jos vardas.
Sąmoningumo testas:
A) Jeigu aš noriu sužinoti daugiau apie „Trigubą žmogžudystę po mirties“, spaudžiu šičia
B) Jeigu noriu parašyti komentarą a la „knyga-gaidys“, duodu sau sprigtą
C) „Nežinau... Ir šiaip mane viskas užknisa“, – spaudžiu alt + F4
Rašyti komentarą