(Atviras laiškas Teisėjų tarybos pirmininkui Gintarui Kryževičiui)
Dauguma teisėjų (ypač žemesnių pakopų teismuose), įgyvendindami teisingumą, pasiaukojamai ir didžiadvasiškai atlieka savo teisėjišką priedermę. Tvirtos moralės žmogui ne tik proceso normos, bet ir vidinis balsas sako, kad įstatymas ne giljotina, o gydytojo skalpelis, skirtas socialinėms ligoms gydyti. Deja, padidintos turtotroškos atmosferoje, kuri šiuo metu gaubia ir Lietuvą, įsivyrauja ir kitokios teisėjautos mados, diktuojamos vadinamųjų „elitinių“ teisėjų.
Kadangi dabartinė (uždaroji) teismų sistema labai palanki „elitininkų“ siausmui, nėra kitos išeities kaip tik pertvarkyti teismų sistemą. Įvairiomis diskusinėmis progomis ir savo iniciatyva siūliau kelis teismų sistemos pertvarkos variantus, keičiant teismų formavimo tvarką, visuomenės įtraukimo į teisėjų parinkimą būdu. Buvo siūloma nustatyti proceso atnaujinimo galimybę po kasacijos, kai pakankamai akivaizdu, jog kasacinės instancijos teismas suklydo ar tos grandies teisėjas piktnaudžiavo valstybės jam suteiktais įgalinimais. Taip pat dalyvavau diskusijose, siekiant atkurti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 117 straipsnyje įtvirtintą viešo bylų nagrinėjimo visuose teismuose principą, atsisakant bylų nagrinėjimo dokumentine tvarka būdo, kuris jau įsitvirtina ne tik kasacijoje, bet ir apeliacinėje instancijoje.
Siūlomi pakeitimai, matyt, nervina Jus, Teisėjų tarybos pirmininke, ir kitus „elitininkus“, todėl ne tik paslėptomis, bet ir atviromis formomis bandote tokias pastangas savitai „įvertinti“.
Džiugina tai, kad pastaruoju metu pasigirsta vis daugiau balsų, ginančių paprotinės tautojautos, pilietinės teisėjautos, universalių vertybių išsaugojimo idėjas, kurias, manau, „elitinių“ teisėjų klanas linkęs kuo greičiau palaidoti.
Tikriausiai teismų sistemos ydos nebūtų taip progresuojančios, jeigu Jūs, kaip Teisėjų tarybos pirmininkas, būtumėte šiek tiek atlaidesnis gražesnio teismų veido siekiantiems oponentams ir daug griežtesnis artimųjų savo kolegų darbo brokui. Slėpti savo užantyje nuodingą gyvatę, tai vadinant „gerąja praktika“, ne tik nesolidu, bet ir pavojinga.
Tenkindamas Jūsų, kaip Teisėjų tarybos pirmininko, dažnai pabrėžiamą pageidavimą duoti konkrečius faktus, pereinu prie Jūsų jau girdėtų konkrečių dalykų.
Matydamas Lietuvos teismų praktikoje įsigalintį kvaziteisinį šantažą, kai akivaizdžiai nepagrįstų reikalavimų pretekstu šantažuotojas kreipiasi į teismą, o teisėjas priima ieškinį, pritaiko „laikinąsias apsaugos priemones“ ir toliau ramiais teisėjų veidais, atidėliojant bylos nagrinėjimą, keleriems metams suparalyžiuojama normaliai dirbusio ūkio subjekto veikla, negaliu tai laikyti normalia teisėtvarka. Iš tokios teismų praktikos kilę padariniai daugeliu atvejų būrį ūkio subjekto darbuotojų pasiunčia į darbo biržą ar emigrantų keliu, užspaudžiant dar vieną valstybės biudžetą maitinusią mokestinę arteriją.
Panašios pradžios vienos bylos pavyzdžiu 2011 metų birželio 3 dienos raštu, pavadinęs tai „Teismai dėl Lietuvos, ar Lietuva dėl teismų“ kreipiausi į Lietuvos Respublikos Prezidentę ir Lietuvos teisėjų tarybos pirmininką su atitinkamais pasiūlymais. Iš gautų atsakymų supratau, kad tiek Prezidentūros kanceliarijai (paprastų piliečių laiškai Prezidentės paprastai nepasiekia), tiek Teisėjų tarybai nacionalinės ekonomikos reikalai nerūpi, nes apie juos atsiųstuose atsakymuose visiškai neužsiminta. Todėl šiame kreipimesi mano klausimas „Ar teismų darbo negalima organizuoti taip, kad bylos nevirstų nacionalinės ekonomikos duobkasiais?“ liko šauksmu tyruose. Negalėdamas susitaikyti su tokiu teisėjų požiūriu, kai teismo procesas vykdomas dėl paties proceso (siekiant tik kiekybinių rodiklių), o ne dėl teisinės taikos, 2011 m. birželio 27 d. raštu pakartotinai kreipiausi į platesnį pareigūnų ratą (Prezidentę, Seimo pirmininkę, Premjerą ir Teisėjų tarybos pirmininką), nurodydamas konkrečius teisėjus ir jų atliktus procesinius veiksmus bei priimtus procesinius dokumentus, kurie, mano nuomone, daro gėdą visai teismų sistemai. Šį kartą savo kreipimąsi pavadinau „Lietuvos teismai - nacionalinės ekonomikos spąstai“. Tačiau ir šį kartą Jūsų, Gintarai Kryževičiau, nedomino teisėjų piktnaudžiavimą tarnyba rodantys faktai, o savo atsakymu siekėte pabrėžti tik tai, kad šunims lojant karavanas eina. O gal aš klaidingai supratau Jūsų priekaištą, jog „(...) būtų privalu nurodyti konkrečius neveiksmingos kontrolės, tyčinio broko, piktnaudžiavimo tarnyba faktus“? Ar bylų numeriai su jų datomis, citatos iš priimto teismo sprendimo, norminių aktų citatos, rodančios teismo sprendimo neatitikimą įstatymui bei teisėjų pavardės nėra konkretūs faktai?
Šių metų sausio 25 d. laikraštyje „Lietuvos žinios“ išspausdinus mano straipsnį „Ar teismų nepriklausomumas reiškia teisėjų neklystamumą“, kurį papildė Jono Šėlos pamfletas „Nužmogėjimai“, Jūs, Teisėjų tarybos pirmininke, pratrūkote tulžinga arogancija, alsuojančia visai negintariška gaida.
Kadangi visi laikraštyje paminėti esminiai dalykai, manau, Jums buvo žinomi iš anksčiau, nes jie buvo išdėstyti Jūsų gautame rašte „Lietuvos teismai - nacionalinės ekonomikos spąstai“, darau prielaidą, kad ne straipsnio turinys, o literatūrinis kūrinėlis „Nužmogėjimai“ taip skaudžiai užgavo Jūsų ambicijas. Literatūrinis herojus ir jo elgesio motyvai, manytina, priminė Jums kokį nors artimą kolegą, už kurį Jūs nutarėte negailestingai nubausti mane, ne kartą bandžiusį nuprausti Jūsų kolegų subjaurotą teismų veidą.
Abejoju, Pirmininke, ar toks Jūsų sumanymas tikrai atitinka teisėjų etiką ir Lietuvos piliečių konstitucines garantijas? Ar siekdamas teismų sistemos tobulinimo aš pažeidžiau Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį, teigiantį, jog žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti? Ar darydamas spaudimą Lietuvos advokatūros advokatų tarybai kelti man drausmės bylą, Jūs nepažeidėte Konstitucijos 33 straipsnio, laiduojančio piliečiams teisę „kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą“? Be to, Teismų įstatymo 43 str. 1 dalis taip pat kalba, jog teisėjas „privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų, vykdyti Teisėjų etikos taisyklių reikalavimus“. Jeigu aš rašiau netiesą, o Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2010 autoriai įrodys, kad mano pateiktos citatos laikraštyje „Lietuvos žinios“ yra ne iš jų rengtų dokumentų, aš esu pasiruošęs atsakyti už šmeižtą privataus kaltinimo tvarka. Kartu prašau adekvačios reakcijos, įvertinant, ar absurdas ir melas teismo procesiniuose dokumentuose Jūsų, pirmininke, nuomone, nežemina teisėjo vardo, negriauna pasitikėjimo visa teisingumą vykdančia sistema? Ar už tai niekas neturi atsakyti?
Jūsų, pirmininke, pasirašytas Teisėjų tarybos 2012-02-07 raštas Nr. 36P-18.(7.1.10), adresuotas Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininkui, kuriame siūlote kelti man drausminę bylą, nėra be teisinių ir loginių priekaištų. Susidaro įspūdis, kad, Jūsų nuomone, už tai, jog teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-30/2010 panaikintas savivaldybės administracijos išduotas statybos leidimas dėl to, kad teismo sprendimo autoriui pasivaideno, tarsi vienas iš statybos leidime nurodytų pastatų nėra į žemę besiremiantis statinys, turėtų atsakyti ne absurdišką sprendimą rašęs teisėjas, o advokatas, kuris tai paviešino spaudoje. Arba už daugkartinį melą, iškraipant duomenis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 6 d. nutartyje civ. byloje Nr. 3K-3-346/2010, turėtų atsakyti ne teismo nutarties autorius, o asmuo, prašęs atnaujinti procesą dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Teisėjų tarybos pirmininke, ar siūlydami kelti man drausminę bylą tokiais motyvais, jog advokato viešai skelbiami teiginiai „(...) manytina, griauna pasitikėjimą visa teisingumą vykdančia sistema bei vertintini kaip advokato teisinės ir moralinės pareigos teismams pažeidimas“, nesuklydote dėl adresato? Mano nuomone, absurdas ir melas teismo sprendime ar nutartyje, kuriuos galbūt kažkada, apibendrindami pirmųjų Nepriklausomybės dešimtmečių teismų darbą, atskleis mūsų ainiai, ne tik griauna dabartinės žmonių kartos pasitikėjimą teismais, bet gali užtraukti gėdą ir tų dokumentų autorių vaikaičiams ir provaikaičiams. Apie juos Jūs visai negalvojate?
Teisėjau, Gintarai Kryževičiau, minėtame Teisėjų tarybos rašte teigdami, jog aš viešai skelbiu „šmeižiančius teiginius“, šmeižiate mane, nes mano teiginiai atitinka tikrovę. Dėl to aš turiu pakankamą pagrindą kreiptis į teismą dėl Jūsų skleidžiamo šmeižto mano atžvilgiu. Kaip Jums atrodo, ar aš turiu realią teisę į teisingą teismą, jeigu mes bylinėsimės teismų sistemoje, kurioje Jūs pirmininkaujate? Ar ši situacija Jums ir mums visiems neįrodo, kad Lietuvos teismų sistemai reikia pertvarkos?
Mano nuomone, Teisėjų tarybos 2012-02-07 raštu Nr. 36P-18.(7.1.10), kuriuo už teisėjų darbo broką Jūs nepagrįstai apkaltinote šmeižimu asmenį, siekusį tą broką ištaisyti, esate patikimai įrodęs, kad Lietuvos teismų sistema sunkiai serga.
Ar nebūtų teisingiau Jums kaip išskirtiniam teismų sistemos pareigūnui neduoti valios savo egocentrizmui, žemiesiems etnosadistiniams instinktams ir ramiai, išmintingai, su meile savo kraštui ir žmonėms bendromis pastangomis su pertvarkų šalininkais pradėti sergančią Lietuvos teismų sistemą profesionaliai gydyti?
Rašyti komentarą