„X dienraščio žurnalistė šiąnakt aptikta pusnuogė rusiškai kalbančio kino glėbyje. Šio piliečio, įtariamo narkotikų kontrabanda, jau dveji metai ieško Interpolas“, - tokią naujo romano „Cukruota žuvis“ ištrauką šiandien „Lietuvos žiniose“ tikisi išvysti jo autorė, žurnalistė Audronė Urbonaitė. Tebūnie.
Pirmoji A.Urbonaitės knyga „Posūkyje - neišlėk“ (2005) sulaukė didžiulio dėmesio, per pusmetį skaitytojams prireikė keturių jos tiražų. Ne žurnalistika, o rašymas, dailiojo žodžio kūryba buvo didžiausias Kaune gimusios ir pirmuosius literatūros mėginius į „Nemuną“ nešusios autorės siekis. Tačiau žurnalistikos ji nemenkina. Priešingai - ši ją supažindinusi su skirtingos psichologinės sanklodos, įvairių profesijų, gyvensenos žmonėmis, išmokiusi taupaus žodžio. Tokiu autorė ir siekia sublizgėti naujoje knygoje „Cukruota žuvis“.
Trijų moterų tragedija
Senstančiai vieno Lietuvos dienraščio žurnalistei sūnaus įteikia „dovaną“ - palieka prižiūrėti vaiką, apie kurio buvimą ji nieko nežinojo. Moteris net nėra tikra, ar tai jos anūkė. Susipainiojęs savo reikaluose, sūnus pradingsta, duodasi po užsienius. Baimindamasi ir kartu džiaugdamasi, kad jos pasaulyje įvyko kažkas įdomaus ir „nelietuviško“, moteris mėgina su anūke išgyventi Vilniuje. Knygos siužetinės linijos susieja šią ir dar dvi moteris: valdingą, kietą, bjaurią, negailestingą, vartotojišką, bet nelaimingą kinų diktatoriaus Mao Tse-tungo žmoną ponią Mao ir Antano Sniečkaus prototipo Sniečkulio žmoną, nervingą žydų kilmės žurnalistės motiną ponią Bordon. „Kilmės požiūriu, visos truputį „pamaišytos“, visos mėgina valdyti pasaulį. Tačiau šis sprūsta iš rankų. Jos siekia gauti iš vyrų tai, ko iš jų negali tikėtis. Moterys jiems truputį „tarp kitko“. Sujaukia karjerą, bet jie grįžta prie savo veiklos ir amžinųjų tikslų. Trijų skirtingo laiko moterų tragedija. Tačiau tokia, iš kurios galima pasijuokti“, - LŽ teigė A.Urbonaitė, „Cukruotos žuvies“ autorė.
Šlepete - už matematiką
Knygos siužeto išeities taškas - jūsų sūnaus santuoka su kine, patirtis prižiūrint maišyto kraujo anūkę?
Čia apgavystė kvaileliams. Tiesa tokia: nuo mažumės degiau noru kritikuoti savus. Sovietmečiu ta nesavų erdvė buvo nedidelė. Tautos mažumas ir uždarumas man visuomet atrodė problema. Universitete per vieną vokiečių kalbos seminarą dėstytojui pareiškiau, jog mieliau priklausyčiau didelei tautai. Jis supyko, pamanė, kad turiu galvoje rusus - apie kitus tais laikais net negalėjome pamanyti. Maža tauta turi daugybę baimių, prietarų. Ji taip saugo savo tapatybę, jog tampa uždara, virsta kaimu. Man visuomet buvo įdomūs tie „kiti“, užsieniečiai.
Kai dirbau „Atgimime“, žaibiškai pasinaudodavau galimybe pažinti pasaulį. Mokėjau vokiečių kalbą. Į redakciją atvykdavo daug užsieniečių - žurnalistų ir ne tik, ji virto savotišku informacijos biuru. Neturiu svetimų žmonių baimės, nesijaučiu esanti prastesnė ar mažiau nuovoki. Išvykusi svetur stebėdavau vietinius, tyriau, kuo skiriasi lietuviška ir to „kito“ tapatybė. Domėjausi užsieniečių psichologija, prisirankiodavau tipažų, elgesio modelių. Na, ir ta „Cukruota žuvis“ natūraliai atsirado.
Dirbau Norvegijoje, studijavau Vokietijoje, lankiau BBC, Reuters, Britų Tarybos, Konrado Adenauerio kursus - viską dariau pažinimo sumetimais. Dėl tų pačių sumetimų, o ne iš motinystės poreikio, gimdžiau vaikus. Grįžusią iš stažuočių pasitikdavo „fobiniai“ lietuvių klausimai, jie liudijo didelę baimę sumodernėti, ištirpti pasaulyje.
Savo sūnų laikiau nemenku asilu, kuldavau šlepete už matematiką. Kol, regis, devintoje klasėje iš pasaulinės olimpiados Honkonge parsivežė trečiąją vietą. Tada atsirado galimybių pastūmėti jį į studijas užsienyje. Gana anksti išvažiavo į Jungtinę Karalystę, vėliau įstojo į Kembridžą. Pamažu ėmė aiškėti, jog jis jau nepažįsta Lietuvos: klausia dalykų, kurie lietuvį šokiruotų. Supratau, kad svečiame krašte, kitoje aplinkoje bręstančiam žmogui lietuviškas kraujas nustoja lemiamos reikšmės. Nori nenori - atitolsti, perimi svetimos kultūros simbolius ir pamažu atsiranda nesusišnekėjimas. Jis gilėja. Taip, išlošėme Kembridžą ir pasaulį. Tačiau savo kailiu patyriau, jog vienas vaikas jau prarastas. Jis įgijo kitokios patirties, tapo pasaulio pilietis, savaime atsikratė Rytų europiečio menkavertiškumo.
Džiaugiuosi, jog mūsų „kaimas“ atidarė duris, kita vertus, ar mes jį išsaugosime? Ar atlaikysime atvykėlių proporcijas, ar būsime jiems tolerantiški? Ar sugebėsime perimti geriausius jų, kinų, bruožus? „Cukruota žuvis“ - knyga apie toleranciją, baimes. Ir dar - ji žiauriai ironiška. Juokiuosi ir iš savęs, savo iliuzijų, savo vaikų, ir iš Lietuvos, ir iš tų pačių kinų.
Apsišovė dėl žuvies
Bet kaip įvyko ta kinų „invazija“ į jūsų romaną?
Kai susirgau vėžiu ir parašiau „Posūkyje - neišlėk“, atsigavau gana greitai. Neabejojau, kad pavyko visiškai susidoroti. Tačiau po pusantrų metų pavargau būti šaunuolė. Suvokiau, kad bijau. Baimė pasirodė didesnė, nei galėjau numanyti.
Kaip tai pasireiškė?
Negalėjimu parašyti antrą knygą. Supratau, kad mane kamuoja ateities baimė.
O kas vertė rašyti antrą knygą? Įsipareigojimai?
Ne. Mokyklos metais nemažai spausdinausi „Nemune“, buvau parengusi knygą Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklai, „Pirmųjų knygų“ serijai. Siautėjo hormonai: gana anksti, dvidešimt vienerių, ištekėjau. Ankstyvos vedybos sujaukė smegenis. Pamačiau, jog nebeturiu laiko, nesusidoroju su pareigomis, visko per daug, per anksti... Tačiau noras rašyti buvo nenugalimas. Naiviai maniau, jog dar turiu laiko: truputį pagimdysiu, pasiriesiu, išsiskirsiu, truputį prisidarysiu vaikų, tuputį pabūsiu žurnaliste. O rašytoja dar spėsiu pabūti. Taip klaidingai maniau iki penkiasdešimties. Liga leido suprasti, kad laiko nebeturiu. Išvykau gydytis į Taivaną. Taivaniečiai - nuo Mao režimo pasprukę kinai. Po truputį man atsivėrė pamatinės jų vertybės. Mačiau, kokie jie racionalūs, pasaulietiški ir sveikapročiai. Romanas „Cukruota žuvis“ atsirado iš kiniškos mano patirties, mano vaikų, kurie gimė užsieniuose, istorijų, iš sūnaus vedybų su kitataute. Suvokiau, jog nemažai lietuvių pažįstami su problema, kai jų atžalos sukuria mišrias šeimas.
O kodėl „Cukruota žuvis“?
Tai Honkonge ir Taivane gaminamas specifinis patiekalas - žuvis, padengta skrudintu cukrumi. Kai kandi, ji gurgžda, o vidus - minkštas, atsiskleidžia visai kitas skonis. Šis patiekalas padarė man įspūdį, iš pradžių maniau, jog tai saldumynas. Esu didelė smagurė.
Knygą rašiau labai ilgai. Iš pradžių ją norėjau pavadinti „Šlykšti senė“, bet man paaiškino, kad skaitytojai bijo senatvės, liūdesio, o kalbėti apie šlykštumą sentimentaliam lietuviui - visiška katastrofa. Ilgai ginčijausi, mąsčiau mąsčiau ir prisiminiau, kaip apsišoviau su ta žuvimi...
Geras dalykas liga
Skaityti ją nėra lengva. Tenka stabtelėti prie kiekvieno žodžio, frazės...
Knygos redaktoriams sakiau: žodžių ritmas ir sakinys, iškeltas atskirai, yra tam tikras kodas. Ritmas kuriamas sąmoningai, žodžių tvarkos nereikėtų keisti. O „iškeltasis“ sakinys dažniausiai yra kodinė frazė, nebūtinai susijusi su prieš tai buvusiu tekstu. Kartais ji patvirtina, kartais - apibendrina, o kartais - sukuria priešpriešą ankstesnei minčiai. Todėl nėra lengva skaityti.
Leidykloje redaktorė Nijolė Daujotytė pasakė, kad šis tekstas prikausto dėmesį kitoniškumu. Džiaugiuosi tokia pastaba. Nereikia manyti, kad glaustos frazės atsirado dėl blogos žurnalistinės mokyklos. Žurnalistika mane parengė rašymui, taip ir nespėjau priskiesti lietuviškų, pusės kilometro ilgio, pseudoliūdesiu atsiduodančių pastraipų...
Na neee, tarkim, Romualdo Granausko „Jaučio aukojimas“ yra gerai...
Iš „Duonos valgytojų“ rašiau diplominį darbą. Man pasakė, kad parašiau antrą romaną, ir liepė laikyti egzaminą (juokiasi). Paskaičiuota, jog žmogaus atmintis geba išlaikyti tik tam tikrą skaičių spaudos ženklų. Tad verčiau atsižvelgti į tai. Žurnalistika - puiki psichologijos mokykla. Galiu susikalbėti su alkoholiku, smurtautoju, prostitute, prezidentu, apgaviku...
...su Lioleku (“Cukruotos žuvies“ personažas, - aut.). Kaip dirbdama žurnaliste randate laiko rašyti?
Geras dalykas liga. Be juoko, nors skamba idiotiškai. Kai paguldydavo į ligoninę, atsidurdavau rojuje. Išsitraukdavau užrašus ir fiksuodavau visas lankančias mintis. Nešiojuosi užrašų knygutes. Dėl rašymo galima pasiimti nemokamų atostogų. Arba eini pajūriu, pasiimi diktofoną ir įkalbi idėjas, skyrelių pavadinimus. Arba keltis penktą ryto ir baigti devintą. Ne visiems pavyksta, nes jei nerimą kelia kokia nors darbinė užduotis, sunkiau susikaupti.
Žodžiu, penkiasdešimties parašyti pirmąją knygą nėra vėlu?
Laiko turime mažiau, nei manome. Visi. Bet žmogus rašo tada, kai subręsta rašyti.
Rašyti komentarą