Gamtos riteris - tokį titulą prie savo pareigų ir mokslinio laipsnio dabar turi teisę nurodyti Aukštaitijos nacionalinio parko (ANP) Gamtos skyriaus vyriausiasis specialistas, gamtos mokslų daktaras Bronius Šablevičius.
Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai pasiūlius interneto vartotojams balsuoti, kas Lietuvoje nusipelnė šio titulo, gamtininko B.Šablevičiaus kandidatūra gavo daugiausia balsų.
Didžiojoje Britanijoje, kur lig šiol suteikiamas riterio titulas, jį gali gauti tik išskirtinių nuopelnų tautai turintis žmogus. Į riterius jį per iškilmingą ceremoniją įšventina pati karalienė, paliesdama priklaupusio kandidato petį karališkuoju kardu. Nuo tada prie riterio pavardės nurodoma „seras“, ir tai kelia didžiulę britų pagarbą jam.
Paklaustas, kokių lengvatų ir privilegijų gavo su naujuoju titulu, tarkim, gal Palūšės kaimo, kuriame yra ANP direkcija, „Piratų bare“ vaišinamas nemokamai, - B.Šablevičius nusijuokė: „Niekam čia jokie titulai nerūpi ir niekas nieko už juos neduoda. Aš net priemokos prie algos už mokslinį laipsnį negaunu. Jis mokamas tik tiems mokslininkams, kurie dirba mokslo įstaigose.“
Naktį mes tikrieji
“Naktį nuslopsta žmogaus buitis, bet iškyla tai, kas verta gyvenimo. Todėl naktį esame tikri, be kaukių.“ „Miegosiu vidurdienį, kad vakarai, naktys ir saulėtekiai būtų mano.“ (Čia ir toliau rašinyje cituojamos ištraukos iš B.Šablevičiaus grožinės literatūros knygų „Paklausyk griežlės“ ir „Dugne pasaulis kitoks“).
Mėgstamiausias B.Šablevičiaus paros metas - naktis. „Esu naktinis“, - juokauja gamtininkas. Net Naujuosius metus jis mėgsta sutikti vienas prie laužo eglyne.
Vieną naktį Bronius vedė mane paklausyti pelėdų. Buvo ankstyvas pavasaris, todėl dar spaudė šaltis, o po kojomis girgždėjo sniegas. Mėnulio pilnatis liejo į žemę keistą šviesą, tarp medžių tysojo baugūs šešėliai. Vaikščioję po Ažvinčių girią per naktį, išaušus rytui buvome pavargę ir raudonais veidais.
Aš kaip pelėda: ateina naktis - mane traukia gyventi, judėti. Neįsivaizduoju, kaip galima miegoti Joninių naktį? Man tai antroji šventė po Naujųjų. Naktį ir auštant atsiskleidžia didžiausias gamtos grožis, be to, tada vyksta tai, ko niekada nebūna ir nepamatysi dieną. Ypač mėgstu Mėnulio pilnatį. Net ir šunys skalija tik ligi maždaug pusės antros nakties, vėliau ir jie suminga. Man tada geriausias laikas paieškoti pelėdų.
Bene todėl ir tyrei šiuos paukščius?
Iš dalies ir todėl. Be to, pelėdomis susidomėti pasiūlė mano buvęs dėstytojas, tuometinio Vilniaus pedagoginio instituto docentas Vytautas Logminas. Sykį drauge kapojome krūmus Kretuono ežero saloje, kad ten galėtų veistis paukščiai, o jis sako: „Broniau, kodėl tau nesiėmus pelėdų? Jos nedaug tyrinėtos.“ Aš ir kibau į šį darbą. Ieškojau jų ne tik Aukštaitijos nacionaliniame parke bei visoje Lietuvoje, bet ir SSRS šiaurėje, kur gyvena kitokių rūšių pelėdų.
Radai?
Kaip nerasi, jei mažai kas jų ieško, mat naktį, kai jos medžioja, miega. Kai pirmą kartą bene 1978 metais išgirdau lututę, nesupratau, kad tai jos balsas. Profesorius Tadas Ivanauskas rašė per visą savo gyvenimą gal tik tris kartus girdėjęs šį paukštį Lietuvoje, - nesitikėjau išgirsti. O po poros metų ir lizdų radau. Pateikiau leidyklai „Lututė“ knygos apie šią pelėdą rankraštį, galbūt netrukus išspausdins. Daugiau>>
Rašyti komentarą