Ši gauja išsiuntė pulkininką Vytautą Pociūną į mirtį ir šmeižė jį po mirties. Ši gauja bandė sukompromituoti ir sutraiškyti visus, kurie neleido užmiršti jos nusikaltimo Breste. Paskutinė jos auka - jaunas žurnalistas Tomas Dapkus.
Šis straipsnis buvo paskelbtas „Lietuvos žiniose“ 2009 metų gruodžio 7 dieną, tačiau nėmaž neprarado aktualumo, nes per daugiau nei dvejus metus Lietuvoje niekas nepasikeitė. Vėl taikinys - T.Dapkus, nes jį sutraiškyti užsimojusios jėgos, tada gavusios per snapą, tik persigrupavo ir neatsisakė savo tikslų. Tada, 2009-aisiais, rašiau:
„Kol kas Dainius Dabašinskas ir jo gaujos bendrai varsto Seimo duris kaip parlamentinio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo dėl CŽV kalėjimo Lietuvoje liudininkai. Dar neišaušo ta ilgai laukta diena, kai jie taps įtariamaisiais. Tačiau šis Seimo tyrimas - milžiniškas žingsnis pirmyn, palyginti su 2006-ųjų rudeniu po to, kai tų metų rugpjūčio 23-iąją Breste buvo nužudytas V.Pociūnas.
Jų buvo legionas, kuris valdė Lietuvoje viską - Valstybės saugumo departamentą (VSD), Generalinę prokuratūrą, prezidentūrą, Užsienio reikalų ministeriją, žiniasklaidą. Mūsų buvo tik saujelė, mes turėjome viso labo savaitinį žurnalą „Ekstra“, Tomo Dapkaus ir Dariaus Kuolio visuomeninio transliuotojo laidas, iš kur mus tikrieji šeimininkai galėjo kiekvieną akimirką išspirti. Tačiau tas melas ir neteisingumas buvo toks akivaizdus ir atstumiantis, kad niekas nepaliko kovotojų su blogiu gretų, priešingai, prisidėdavo vis naujų sąjungininkų, nors niekas jų už tai neglostė, jie rizikavo savo karjeromis ir geru vardu.
Pirmiausia buvo susidorota su D.Kuoliu - į LRT atėjus Audriaus Siaurusevičiaus komandai, eteryje nebeliko jo protingų analitinių laidų. Drauge su „administracinėmis priemonėmis“ prieš mus buvo mesti KGB metodai - šantažas, šmeižtas, bandymas sukiršinti bendraminčius, pasėti tarp jų įtarumą ir nepasitikėjimą. Pats generolas Povilas Malakauskas prieš rinkimus į Seimą apėjo visus įtakingiausius Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) žmones, juodindamas buvusius VSD kontržvalgybos vadovus Vytautą Damulį ir Kastytį Braziulį, sąžiningai liudijusius Seimo NSGK. Ir šių dorų karininkų nebeliko TS-LKD rinkimų į Seimą sąrašuose.
Viena purviniausių D.Dabašinsko, Dariaus Jurgelevičiaus laikų VSD operacijų prieš jau mirusį ir nebegalintį apsiginti V.Pociūną - pirmosiomis dienomis po pulkininko nužudymo viename dienraštyje paskelbta informacija apie svetimus moteriškus paltus, kurie neva buvo rasti velionio spintoje bute Gardine.
Mes, šios istorijos dalyviai, turėjome saugotis, kad ir po mūsų mirties kas nors mūsų spintose neprikabintų svetimų paltų. Todėl svarbiausius momentus fiksuodavome raštu, užrašus palikdami draugams. Šį T.Dapkaus pasakojimą užrašėme su D.Kuoliu: VSD užsakymas policijai ir prokuratūrai sukurpti bylą dėl tariamai suklastoto sveikatos pažymėjimo atrodo kaip apgailėtinas bandymas iš šiaudo priskaldyti vežimą - ypač po Viktoro Uspaskicho ir Gedimino Kirkilo diplomų skandalų, kurie baigėsi be teisinių pasekmių.
Dabar, kai artėja atpildo valanda, D.Dabašinskas, Linas Jurgelaitis, Aidis Mieželis ir kiti saugumiečiai prakaituoja Seime, aiškindamiesi NSGK dėl CŽV kalėjimo ir Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijai - dėl žurnalistų sekimo ir žmogaus teisių pažeidinėjimo, vėl nusitaikyta į T.Dapkų. Jaunam žurnalistui ypač kerštaujama už tai, kad jis dėl V.Pociūno bylos žlugdymo ir kitų rezonansinių bylų (pavyzdžiui, Kauno pedofilų) neatlyždamas kelia ir generalinio prokuroro Algimanto Valantino personalinės atsakomybės klausimą. Todėl ir vėl ištrauktas senas „paltas“ - mažmožis iš T.Dapkaus studentiškų metų. Tačiau šis „paltas“ kompromituoja ne žurnalistą, o VSD ir visą žmogaus teisinę apsaugą Lietuvoje. Jeigu VSD sukurta ir kontroliuojama nusikalstama sistema nebūtų buvusi sustabdyta, ji būtų nužudžiusi ne tik V.Pociūną.
Liudijimas
“2006 m. rugpjūčio 23 d. rytą Breste žuvo saugumo pulkininkas Vytautas Pociūnas. Su kolegomis pradėjome rinkti informaciją, kodėl V.Pociūnas buvo atleistas iš VSD Trečiosios valdybos viršininko pareigų ir išsiųstas tremtin, nes dar tų pačių metų pavasarį žinojome, kad jis rudenį ketina kalbėti apie korupciją VSD.
2006 m. rugpjūčio 29 d. gavau dvi telefono žinutes iš VSD skyriaus viršininko (pavardė redakcijos išimta), kad vadovybė „labai nervinasi“ ir „sulauksi dar grasinimų“. 2006 m. rugsėjo 4 d., pirmadienį, pasirodė pirmosios publikacijos „Kas pasiuntė V.Pociūną į mirtį?“
Tą patį rytą pavaduodamas išvykusį kolegą vedžiau tiesioginę laidą „Tarp Rytų ir Vakarų“ per Lietuvos nacionalinį radiją tema „Ką ketino ir ko nespėjo pasakyti Lietuvos pulkininkas V.Pociūnas?“ Tai buvo apskritai pirmoji radijo ir televizijos laida šia tema. Ir toliau tą savaitę, ir vėliau rengiau diskusijų laidas radijuje apie galimą parlamentinį tyrimą dėl VSD veiklos, kuriose mano pakviesti pašnekovai ragino ištirti „Dujotekanos“ neskaidrius ryšius su valstybės pareigūnais.
2006 m. spalio 11 d. susitikau su NN (pavardė redakcijos išimta), kuris atstovavo VSD vadovų interesams ir buvo vienas parlamentinio tyrimo objektų. Šis pasiūlė nebekelti klausimų dėl VSD ir pateikė pasiūlymą už tokį mano pasirinkimą suteikti man žiūrimiausiu laiku televizijos laidą su rimtu autoriniu atlyginimu. Pasiūlymo atsisakiau. Daugiau>>
Rašyti komentarą