„Lupti lavonai!“ „Pusiau skusta, pusiau lupta, fe!“ „Pagalvokite apie vaikus!“ Visa tai apie žmonių kūnų parodą „The Human Body Exhibition“, keliančią aistras ramiuose lietuvių gyvenimuose. Žinoma, nepilnamečiams apribojimai ją pažiūrėti reikalingi, bet kalbant apie suaugusiuosius, pašiauštų plaukų reakcija į tokį reiškinį verčia susimąstyti. Ar tai visuomenės linksminimas prasto skonio mauzoliejais? O gal – šiek tiek ir būdas padėti susigaudyti ne medikams, kaip jie veikia? Tik vieno gaila – pasirinkti žmogaus kūno paslaptims atverti prekybos centro salę buvo prasta mintis.
Nulupti, užkonservuoti numirėliai, išdarinėti kūnai, beveik 200 zombių – na, kaip pavadinsi, taip ir nepagadinsi. Guntherio von Hagenso mirties mauzoliejus, kuriame šis Parkinsono liga sergantis senukas jau pasiskyrė ir vietą sau.
„Šią parodą rekomenduoju aplankyti visiems, ne tik mediciną studijuojantiems studentams“, – viename interviu sakė Kauno medicinos universiteto Anatomijos instituto vadovas profesorius Dainius Pauža.
„Mirtis keista“, – nusprendžiau prieš keliolika metų, skaitydama lietuviškame laikraštyje informaciją apie šią parodą, nekantraudama kada nors ją pamatyti.
Nepasakyčiau, kad esu stiprių nervų žmogus, – atvirkščiai, stengiuosi nesigilinti į kriminalines žinias, medicinos studentų pasakojimai apie patirtis lavoninėse gerokai šiurpina, bijau operacinių, kraujo klanų, medicinos istorijos muziejuje Estijoje nesugebėjau apžiūrėti visų eksponatų, netgi siaubo filmų nemėgstu ir puikiai išsiverčiu be jų. Tik štai mane, kaip ir daugelį žmonijos gyventojų, kankina „Nosce te ipsum“ (lot. „Pažink pats save“ sindromas).
Ką aš žinau apie savo kūną? Tarybiniais laikais varčiau knygelę „Iš kur aš atsiradau“. Šiek tiek papasakojo tėvai, šiek tiek – klasės auklėtoja, biologijos mokytoja, kai ką radau enciklopedijose, o vėliau – internete, pamačiau „Discovery“ tipo laidose. Ir vis tiek mažai nutuokiu apie tai, kas vyksta mano skrandyje, kaip lankstosi sąnariai, kaip cirkuliuoja kraujas, kodėl visi organai susiję vienas su kitu, kas juos ištinka atsliūkinus ligai.
„Mano dukros auga medikų šeimoje, taigi didelių tabu dėl žmogaus kūno neturime“, – prasitarė viena kolegė, gebanti vaikams ramiai ir moksliškai paaiškinti jų gyslose ir galvose vykstančius procesus.
Ne visi turime tėvus medikus, ne visi entuziastingai gėrėme informaciją per biologijos pamokas, net „Daktarą Hausą“ ne visi žiūrime. O vėliau prisigalvojame būtų ir nebūtų mitų, plempiame alų ir tikimės išlikti sveiki, esame pjaustomi plastikos chirurgų dėl grožio neįvertinę rizikos, gydomės ligas ir antsvorį neaiškiais grybais ir žolėmis iš Kinijos, perkaitiname ar peršaldome vaikus, net ir pradedame juos prisigaudę astrologinių žinių. Kuo mažiau apie save žinome – tiesą sakant, valdantys aparatai, didžiosios vaistų gamybos mašinos, korumpuoti gydytojai, politikai suinteresuoti, kad žinotume kuo mažiau – tuo daugiau kalbame apie moralę ir „kūno šventovę“. Šventovę, į kurią metame mėsainius?
Patogu mistifikuoti tai, ko nepažįsti. „Sergančiųjų diabetu skaičius didėja net ne dienomis, o minutėmis“, – akademinėje aplinkoje išrėžė jauna studentė.
„O gal net sekundėmis?“ – šyptelėjo patyręs profesorius, atkreipęs naivios merginos dėmesį į tai, kad ne visais skaičiais galima tikėti, kad reikia žinoti kontekstą, pajusti, ar po gąsdinančiai skambančiais teiginiais neslypi kažkieno interesai.
Buvimas mokslininku tuo ir geras, kad gali atmesti niekuo nepagrįstus faktus, nepatikimus šaltinius, ir priartėti prie nuogos gana objektyvios tiesos. Tikriausiai dėl to žmonių kūnų paroda mažiausiai aistrų kelia medicinos studentams, nors, žinoma, negali atmesti bioetikos klausimų. Apskritai geriau, jei jau eisite į tą parodą, tokių klausimų prisikrauti pilnas kišenes ir grįžus susimąstyti, ar klyksmas apie antimoralę iš tiesų nėra egoistiškas būdas pateisinti patiems save?
Ir štai kur lenkiu: neseniai, sėdėdami su bičiuliais malonioje aplinkoje, prakalbome apie donoro korteles. Viena studentė jausmingai tvirtino, kad Lietuvoje esama tik 15 tūkst. tokią kortelę turinčių žmonių. Paaiškėjo, kad net ir mes, sėdintys prie stalo ir patys sau atrodantys gana protingi žmonės, organų donorystės procesus suvokiame gana miglotai, ir gal dėl to truputį prisibijome. Gal reaguotume kitaip, jei daugiau žinotume apie save?
O apskritai tai tiek mokslas, tiek pažinimas neskirtas silpnų nervų žmonėms. Griūva mitai, žmonės suvokia savo trumpalaikiškumą, ribotumą ir net išmoksta su tuo gyventi.
Rašyti komentarą