ES visai neseniai aiškino kitoms valstybėms, kaip šios turėtų tvarkyti savo finansinius reikalus. Dabar Kinija ir Brazilija atvirai priekaištauja europiečiams, kad šie nesusitvarko savo vidiniame kieme. Tai rodo, kad 2011 metai katastrofiškai sumažino tarptautinę ES įtaką, JAV leidiniui „Foreign Policy“ tvirtina Brookingso tyrimų instituto analitikas Justinas Vaisse‘as.
J. Vaisse‘as, ieškodamas istorinių paralelių, dabartinę Europos Sąjungą lygina su Osmanų imperija, kuri ilgą laiką buvo vadinama „Europos ligoniu“ ir laikėsi vien tik dėl kitų didžiųjų valstybių malonės. Jis remiasi kasmet rengiamo tyrimo, kurio galutinė išraiška yra Europos užsienio politikos pasiekimų lentelė (angl. European Foreign Policy Scorecard), rezultatais.
Analitikas pripažįsta, kad praėję keleri metai atnešė Europai ne vien karčių nusivylimų: europiečiams pavyko susitvarkyti su rimta krize Libijoje, jie taip pat galų gale atvedė Rusiją į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO), užėmė lyderių pozicijas Durbano klimato kaitos konferencijoje. Tačiau visa tai esą nusveria pražūtingos euro zonos krizės pasekmės.
Į 2012 metus ES žengė, stokodama patikimų užsienio politikos įrankių ir netekusi svarbių partnerių, tokių kaip Kinija, pasitikėjimo. Labai tikėtina, kad per artimiausią dešimtmetį Europa neteks savo tvirtų pozicijų Tarptautiniame valiutos fonde (TVF). Nors, iš šios organizacijos vadovo posto pernai skandalingai pasitraukus prancūzui Dominique‘ui Strauss-Kahnui, jį pakeitė tėvynainė Christine Lagarde, labai sustiprėjo besivystančių šalių reikalavimai suteikti jiems daugiau galios ir aukščiausių pareigybių.
„Jeigu euro krizė nebus išspręsta dar šiais metais, Europa artimiausiu metu gali susidurti su dar dramatiškesniu galios nuosmukiu – tokiu, kuris neigiamai paveiktų pasaulinę tvarką, daugiašales organizacijas bei Jungtines Valstijas“, – prognozuoja J. Vaisse‘as.
Jis primena, kad Europa vis dar išlieka svarbiausia tarptautinių organizacijų rėmėja bei dosniausia vystomosios pagalbos donore. Maža to, ES vis dar išleidžia gynybai gerokai daugiau, negu visos BRIC šalys (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija) kartu sudėjus. Todėl be svaraus europiečių indėlio JAV būtų gerokai sunkiau tarptautinėje scenoje išlaikyti „Vakarų liberaliąją tvarką“.
Išsklaidyta iliuzija
Vis dėlto europietiškasis modelis sparčiai praranda patrauklumą. Dar visai neseniai Afrikos, Lotynų Amerikos ir Pietryčių Azijos valstybės atidžiai studijavo europiečių patirtį kuriant ES. Buvo tikimasi, kad viršvalstybinių institucijų kūrimas, nukreiptas į nuolatinį integracijos gilinimą, padės išspręsti bent dalį globalizacijos keliamų iššūkių.
Tačiau euro zonos krizė išryškino akis badančius ES institucinės sąrangos trūkumus. Europiečiai, susidūrę su rimtais sunkumais, akimirksniu pamiršo gražias kalbas apie bendrus interesus; sugriuvus solidarumo iliuzijų rūmui, paaiškėjo, kad kiekviena valstybė, kaip ir anksčiau, pirmiausiai rūpinasi pati savimi. Kadangi jos vis dar yra sukabintos bendrų institucijų pančiais, sprendimų priėmimas laiku tokioje savanaudžių Sąjungoje pasidarė kone neįmanomas uždavinys.
J. Vaisse‘as nurodo, kad „tik patys europiečiai gali atgaivinti Europos idėją“. Jis mini reakciją į „arabų pavasarį“ kaip egzaminą, kurio viešųjų skolų krizės sukaustytai ES nepavyko tinkamai išlaikyti. Europiečiai įstengė laiku nukirsti ryšių su Šiaurės Afrikos diktatoriais, tačiau pereinamuoju laikotarpiu nesugebėjo sukrapštyti žadėtos finansinės paramos.
„Biudžeto suvaržymai apribojo jų siūlomas lėšas iki 5,8 mlrd. eurų tiesioginės paramos; populistinės baimės dėl imigracijos neleido studentams ir darbininkams pasiūlyti didesnio mobilumo; protekcionistiniai polinkiai, maitinami ekonominių sunkumų, sutrukdė atverti rinkas Šiaurės Afrikos žemės ūkio produkcijai, – vardija J. Vaisse‘as. – Rezultatas toks, kad Europa nebeturi galimybės daryti įtaką pietinėms kaimynėms taip, kaip būtų galėjusi vos prieš keletą metų.“
Vargetų reikalavimai
Analitikas apgailestauja ir dėl to, kaip ES 2011 metais plėtojo ryšius su kitomis didžiosiomis galybėmis, tokiomis kaip Rusija ir Kinija. Esą kiek anksčiau Europoje jau buvo atsiradęs supratimas, jog su Maskva ar Pekinu negalima tartis, prieš tai esminių klausimų nesuderinus tarpusavyje. Priešingu atveju rusai ar kinai meistriškai pritaiko „skaldyk ir valdyk“ taktiką, išnaudodami tarp įvairių ES valstybių narių natūraliai kylančius nesutarimus. Ar tai būtų rusiškų dujų kainų klausimas, ar galimybės investuoti į šiuo metu uždarą Kinijos infrastruktūros plėtros rinką – sėkmės europiečiai galėjo tikėtis tik tuo atveju, jeigu būtų veikę išvien.
„Vietoje to Europos krizė virto galimybe Kinijai. Lėšų pristigusios valstybės narės pirmiausia siekė pritraukti investicijų, o ne atidaryti Kinijos rinkas. Dar svarbiau tai, kad jos atskirai kreipėsi į Pekiną, prašydamos supirkti nacionalines obligacijas“, – atkreipė dėmesį J. Vaisse‘as, kurio teigimu, Europos Komisija galiausiai liko viena mūšio lauke.
„Sudėtinga atkurti santykių pusiausvyrą ar reikalauti, kad būtų stiprinamas juanis, jeigu prieš tai atėjai melsdamas išmaldos“, – pridūrė jis.
Vilties spindulys – Lenkija ir Švedija
Brookingso instituto tyrėjas taip pat nurodo, kad pastaruoju metu ES mažina tiek vystomajai pagalbai, tiek ir gynybai skirtas išlaidas. Šios bendros tendencijos negali atsverti nei Švedijos ir Didžiosios Britanijos ryžtas ir toliau remti neturtingas Afrikos šalis, nei sėkminga Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos karinė intervencija Libijoje. Nuo 2006 iki 2014 metų bendros europiečių išlaidos gynybai turėtų sumažėti mažiausiai trečdaliu ir jokie įsipareigojimai NATO tam, ko gero, neužkirs kelio.
„Tai kelia klausimų, ar europiečiai sugebės išlaikyti savo vaidmenį valdant krizes visame pasaulyje, ką jau kalbėti apie tokias karines intervencijas, kaip Libijoje“, – rašo J. Vaisse‘as.
Jis ypač aršiai kritikuoja ES valstybių polinkį svarbiausius užsienio politikos klausimus spręsti, apeinant bendras institucijas – tarp jų ir 2010 metais Lisabonos sutartimi įkurtą Europos išorės veiksmų tarnybą (EIVT).
„Kaip Vokietija ir Prancūzija dažnai nustumdavo šalin mažesnes valstybes nares ir Europos Komisiją bei Europos Parlamentą, siūlydamos naujus susitarimus euro krizei spręsti, taip ir Europos užsienio politikoje įsitvirtino „selektyvioji diplomatija“, kaip ją įvardijo buvęs NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis, į šoną stumianti ES institucijas ir mažesnes valstybes nares“, – rašo analitikas.
Jis abejoja, ar tai, jog Vokietijos kanclerė Angela Merkel kaip niekad aktyviai tvarko Europos vidaus reikalus, iš tiesų reiškia Berlyno pasirengimą būti aiškiu ES lyderiu ir užsienio politikos srityje. Čia savo pozicijas vis dar išlaiko tradicinė lyderė Prancūzija, kuri vis dėlto pernelyg dažnai pamiršta, kad būtų gerai derinti savo veiksmus su kitomis ES valstybėmis. Didžiajai Britanijai sąmoningai atsiribojus nuo eurointegracijos projektų, tokie Prancūzijos žingsniai, kaip vienašališkas armėnų genocido pripažinimas, sutrikdęs ES ryšius su Turkija, ateityje gali labai brangiai kainuoti.
„Vilties spindulys gali būti kai kurios mažesnės valstybės narės, kurios nuolatos siekia ambicingų tikslų ir imasi lyderystės specifinėse srityse, – rašo J. Vaisse‘as. – Ypač tai sakytina apie Lenkiją ir Švediją – dvi šalis, kurios, nepriklausydamos euro zonai, nebuvo taip smarkiai paveiktos ekonominės krizės. Jų sąlyginė sėkmė greta pusėtino visos Europos Sąjungos pasirodymo 2011 metais leidžia teigti, kad, jeigu Europa vis dar tikisi pasaulyje išlaikyti savo įtaką, jai pirmiausia reikia išspręsti euro krizę.“
Analitiko teigimu, palaipsnis suvienytos Europos projekto žlugimas yra didelė grėsmė JAV, kurios tokiu atveju liktų be patikimo sąjungininko būtent tuo metu, kai vis daugiau iššūkių jos dominavimui kelia Kinijos ir kitų naujųjų galios centrų pakilimas.
Rašyti komentarą