Per Lietuvą autobusais ir motociklais lekiantys roko maršo dalyviai ir po kelių metų jų pažadintą laisvės dvasią mėginantys sutraiškyti sovietų tankai. Gūdžiame kaime pusbalsiu giedama tautiška giesmė ir koncertai, sutraukę šimtus tūkstančių žmonių, netikėjusių, tuo, ką girdi – kad Lietuva bus laisva. Baltijos kelias ir Sąjūdžio krikštatėvių, liudininkų, roko maršo organizatorių – Algirdo Kaušpėdo, Audros Kaušpėdienės, Arvydo Juozaičio, Lino Pečiūros, Gintauto Babravičiaus ir kitų prisiminimai apie to meto įvykius.
Visa tai bus galima pamatyti režisierės Giedrės Žickytės filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“. Vasario 16-ąją jis pradedamas rodyti visuose Lietuvos kino teatruose. Pasak režisierės, tai filmas-istorija apie mažą šalį ir jos žmones, kurie nepaisant pavojaus, su šypsena veide ir daina lūpose iškovojo savo šalies Nepriklausomybę.
Likimo valia vienas pagrindinių vaidmenų, žadinant tautą iš sąstingio, šiame filme atiteko architektui Algirdui Kaušpėdui ir jo grupei „Antis“ – neprofesionaliems muzikantams, gūdžiais stagnacijos laikais išdrįsusiems scenoje atlikti sovietinio gyvenimo parodijas ir tapusiai dainuojančios Revoliucijos lydere. Smagiai prasidėjęs, stiprias emocijas ir pasididžiavimą savo tautiečiais sužadinęs filmas, vienos iš jo herojų, o taip pat mūsų pašnekovės, architektės Audros Kaušpėdienės nuomone, primena „happyend'ą“, nes jis baigiasi laimingai – lyg pasaka.
Miela Audra, matėte šį filmą. Kaip jį įvertintumėte – kaip kino germanė, lemtingų įvykių dalyvė, nuo jų praėjus 25-eriems metams?
Žinoma, kad mačiau. Ir ne vieną kartą. Pagrindinė filmo ašis – emocija. Patiko, ar nepatiko – nesvarbu. Svarbu, kad palietė. Palietė tą laiką, kurį kai kas labai gerai prisimena, palietė ir tuos, kuriems tai – jau istorija. Mačiau jaunų žmonių reakciją, kuriems tas laikas yra naujiena, ir jų emocijos buvo labai stiprios. Nesutikau ne vieno žmogaus, pasakiusio, kad tai niekam nereikalinga.
Daug žinau apie šį filmą. Bendravau su Giedre dar gerokai prieš jo statymą. Žinau, kokie buvo jo scenarijai, skaičiau juos. Sumanymas turėjo būti kitoks – tai turėjo būti filmas su daug vaidybinių elementų, bet išėjo filmas-atminimas mūsų tautos Atgimimui. Turėjo būti žaismingas, juokingas, pilnas visokių fantazijų, bet...
Bet šia tema nelabai pajuokausi. Giedrė tik dirbdama tai suprato?
Nemanau, kad ta tema negalima juokauti. Netgi po karo praeina tam tikras laikas ir jau galima statyti tragikomediją. Metai po karo – būtų šventvagiška. O kiek laiko praėjo po mūsų dainuojančios revoliucijos? Nemažai. Kaip interpretuojami įvykiai? Kiek žmonių, tiek tiesų. Šis filmas yra jaunos režisierės G. Žickytės, dar prisimenančios savo pačios, tėvų, irgi architektų, nuotaikas ir tą laiką.
Kaip Jūs atsidūrėte šiame filme, pagrindinės herojės amplua?
To norėjo Giedrė, o aš neatsisakiau. Žinojau, kokie žmonės bus kalbinami tame filme, žinojau kokios funkcijos bus skirtos vienam, kitam, trečiam asmeniui. Apie ką jie turėtų kalbėtis, ko bus norima iš vieno ar kito žmogaus. Pavyzdžiui, labai netikėtas sprendimas buvo pakalbinti filosofą Leonidą Donskį, kalbėti apie įvykius, kuriuose jis nedalyvavo, tik stebėjo iš šalies ir rašė. Jis apibendrino pačių aktyviausių revoliucijos dalyvių veiksmus. Labai įdomus jo pasakymas, kad Lietuva buvo panaši į įsimylėjusį žmogų, kuris nemato nieko aplinkui, tik savo meilės objektą.
Kaip Jūs jautėtės stiprių vyrų draugijoje? Filme visur, šalia „Anties“, esate ir Jūs.
Tai, kad aš važinėjau tais laikais su „Antimi“, tai – savaime suprantama. Visų pirma, dirbau su grupe – kūriau jiems sceninį vaizdą, na, ir ne tik. Niekam ne paslaptis, kokią įtaką vyrams turi jų antrosios pusės. Tiesa, būna visaip – vienos didelę, kai kurios neturi jokios... Aš turėjau didelę. Bet nebuvau ta vienintelė antroji pusė, kuri važinėjo su „Antimi“, tik vienintelė, kuri dar ir dirbo.
Kūrėte sceninį įvaizdį nuo A iki Ž: nuo drabužių, makiažo iki veiksmų senoje? Daugiau>>
Rašyti komentarą