Į politines Europos madas diktuojantį Strasbūrą netrukus pusmečiui stažuotis išvyksianti Lietuvos televizijos laidos „Labas rytas“ vedėja, prisiekusi „frankofonė“ Guoda Pečiulytė neslepia džiaugsmo. Ji galės tobulinti prancūzų kalbą, tyrinėti ją žavinčios šalies ir tautos ypatumus, gyvenimo būdą ir kultūrą, į kurią klimpsta vis labiau ir labiau.
Prancūzai krepšininkai nesumindė
Prancūzų kalbos Guoda mokėsi mokykloje, universitete, ne sykį lankėsi Paryžiuje, kilo į Eifelio bokštą, todėl pasiūlymą pagyventi Strasbūre sutiko entuziastingai. Tiesa, laiko prasme iki šiol jos gyvenime buvo daugiau Belgijos, kur pusantrų metų mokėsi. „Belgiško alaus esu ragavusi daugiau nei prancūziško vyno, o regiono pažinimas man teikia daugybę privalumų,“ – šypsosi kelionės nuotaikomis ir būsimais susitikimais jau gyvenanti Guoda.
Nors dar neišblėsę įspūdžiai po pernai Lietuvoje vykusio Europos vyrų krepšinio čempionato, kur ji, tapusi savanore, buvo paskirta Prancūzijos vyrų krepšinio rinktinės atašė, susidraugavo su merginų dievinamasi prancūzų krepšinininkais, rūpinosi visais jų reikalais. „Nuo masažo stalo, kurį jie netyčia sulaužė kilstelėję ir kurį reikėjo pakeisti, iki apelsinų sulčių, kuriomis reikėjo pasirūpinti – kad jų būtų ant jų stalo. Stengiausi, kad jiems problemų nekiltų. Jeigu jos iškildavo, reikėjo pasistengti, kad kuo greičiau išnyktų. Pavyzdžiui, Šiaulių oro uoste juos laiku pasitikti – kad jie nesupainiotų autobusų su Bosnijos ir Hercogovinos komandai skirtu autobusu ir neišvažiuotų į Druskininkus, kad viešbutyje įsikurtų patogiai, kad turėtų pakankamai kamuolių treniruotėms,“ – savo buvusias pareigas Lietuvos televizijos laidoje „Stilius“ pasakojo Guoda.
Paklausta, kaip, palyginus su aukštaūgiais krepšinininkais – tikra Coliukė, ji tvarkėsi, Guoda primena, kad prancūzės nėra aukštos, taigi jos ūgio moterys prancūzų nestebino. „Aišku, kai turėdavau praeiti pro krepšininkus, kad kokio nors kambario duris atrakinčiau, nes vienintelė turėjau jo raktą, tekdavo laviruoti kaip per milžinų mišką. Be reikalo bijojau to diskomforto, kad jie yra „kingongai“ , o aš „coliukė“. Jie tikrai manęs nesumindė, ir labai maloniai elgėsi. Sužinoję, kad vedu rytinę televizijos laidą „Labas rytas“, juokais vadino Sofi. Prancūzijoje yra tokia rytines laidos vedeja Sofie Devan,“ – šypsosi prancūzų gyvenimą per televiziją atidžiai stebinti Guoda.
Žurnalistikoje praverčia aktorystė
Ne sykį Prancūzijoje lankiusis žurnalistė, lėktuvui nusileidus oro uoste, ten pasijunta kaip namuose: „Nejaučiu jokios frustracijos, nereikia „persijungti“ į kitą kalbą, svarstyti, ar tave supras, ar tu suprasi. O ta prancūziška kultūra! Ją kur kas lengviau pažinti, kai moki kalbą. Kuo toliau daugiau kalbu moki, tuo daugiau tau pasaulio atsiveria,“ – pamažu įsitikina Guoda.
Nusprendusi pasaulio atverti dar daugiau, prieš kelis metus Guoda pradėjo mokytis vertimo žodžiu iš prancūzų kalbos, todėl ėmė varstyti Vilniaus universiteto užsienio vertimų studijų katedros duris. Taip, pasak jos, kaip grojantis pianinu turi prisėsti ir pamiklinti pirštus, nuolat groti, taip ir vertėjai turi nuolat praktikuotis kalbėdamiesi tarpusavyje. Neblogai pramokusi šio amato, Guoda juokauja, kad prireikus išdrįstų vertėjauti bet kam – netgi dabartiniam Prancūzijos prezidentui.
„Dar reikia paaugt, bet kažkada gal ir sugebėsiu?“ – juokiasi Guoda, vertimą iš gyvos kalbos prilyginanti žurnalistikai ir netgi aktorystei. Neabejoja, kad vertėjaujant, kaip ir žurnalistikoje, reikia mokėti išsisukti iš klaidos, nemalonios situacijos, mokėti suvaldyti stresą – kad balsas nevirpėtų, kad keliukai nedrebėtų. Negalvoti apie tai, kad visi girdi, kaip tavo širdis daužosi. Tai patiria kiekvienas normalus žmogus, bet svarbu suvaldyti situaciją.„ Prancūzijos prezidentas pakankamai sklandžiai kalba. Lėtai ir sklandžiai. Gal ir sugebėčiau?“ , – toliau svarsto dar vienam iššūkiui pasirengusi Guoda.
Vengiančius ar netgi bijančius iššūkių, kitaip tariant – televizijos, kamerų – Guoda juokais ramina, kad „Labas rytas“ nėra laida, kurios kūrybinė grupė savo pašnekovų laukia su antrankiais, „supakuoja“ ir veža į policiją. Atvirkščiai - stengiasi praskaidrinti visiems nuotaiką ir yra dėkinga kiekvienam, sutikusiam į laidą ateiti ankstyvą rytą. Bijantiems kameros žurnalistė atskleidžia keletą svarbių dalykų. „Svarbiausia į ją nežiūrėti. Savo pašnekovams visada sakau: „Pamirškit, kad yra kamera, kad šalia stovi operatoriai, neklausykit, kad jie tarpusavyje kažką šnabždėsis, žiūrėkit į mane, kalbėkite su manimi ir įsivaizduokit, kad viską aiškinat man: kaip nesusirgti, kaip susimokėti mokesčius, kur nueit, nuvažiuot, ką padaryt. Viską man pasakokit – kaip draugei, susitikę puodeliui kavos. Antras patarimas – giliai kvėpuoti. Tai padeda numalšinti stresą. Kai labai jaudinies – įkvėpk. Ir trečias – niekad neatsisakyt ateiti į laidą, nes būna tokių, kurie sako: „Ai, kaip anksti – nenoriu.“ Bet juk yra žmonių, kurie važiuoja iš kito Lietuvos galo dėl dešimties minučių pokalbio už savo pinigus, savo automobiliu, žiemą atsikasa jį iš po sniego ir atvažiuoja, nes jiems tai yra garbė. Mes tokius pašnekovus dievinam.“
Į „karštus kraštus“ netraukia
Guoda pasidžiaugia – gerbėjai jos nepersekioja, tačiau pastebi įdomų dalyką – jos bendrapavardžiai ieško giminystės ryšių – svarsto, gal yra iš to paties kaimo, rajono, gal pusseserės ar pusbroliai? Sykį Guodai parašė jos bendrapavardis net iš Kanados, prisipažinęs „Labą rytą“ žiūrįs prieš eidamas miegoti.
Guoda neslepia, kad būna situacijų, kai ji pavargsta, palūžta, ją paveikia neigiamos reakcijos. Jei vasara – sėda ant dviračio, žiemą stojasi ant slidžių ir lekia į „Snaigės žygį“ pravėdinti galvą. Užsuka į baseiną ar pirtį. Atsipalaidavusi su didžiuliu malonumu kimba į darbus, kurie jai šiemet atnešė „bitinuką“. „Visa šeima džiaugiasi tuo „bitinuku“. Turbūt kiekvienam tėvui, tėvams yra džiugu, kai jų vaikas įvertinamas. Savo tėčiui esu dėkinga už tai, kad pamoko, pataria, nors nebūtinai mūsų nuomones sutampa įvairiais televiziniais klausimais“,– pademonstruoja pavydėtiną savarankiškumą.
Paklausta, koks žanras jos mėgstamiausias ir kokias laidas nori vesti ir ves ateityje, Guoda sako, kad jai patinka aktualijos, supintos su pokalbiais. „Man patinka linksmai, smagiai, žmonėms suprantamai analizuojamos aktualijos. Tai, kas įvyko, analizuokime su žiūrovais, su plojimais, su juokais, su ašaromis, pasikvietę tos dienos liudininkus, pasikvietę žmones iš šalies, kurie galbūt geriau nei žurnalistas gali kažko paklausti situacijos kaltininko – politiko, verslininko. Norėčiau apjungti visas sritis, žiūrovus, specialistus, visuomenės veikėjus ir padaryti laidą ir joje kalbėti, kas šiandien vyko ir kas vyks rytoj.“
Taigi traukia „karštos“ temos, „karšti“ taškai – arabų šalys, Afganistanas? Į šį klausimą Guoda smagiai atšauna: „Man atrodo, kad čia – mados dalykas. Oi, kaip aš norėčiau nuvažiuot į karą ir pirmai bombai sprogus norėčiau grįžti namo! “ Ne, man to nereikia! Tai – ne man!“
Rašyti komentarą