„Man iš visų švenčių priimtiniausia būdavo Vasario 16-oji. Tačiau ir joje atstumdavo tai, kad kaip ir kitos, ši šventė buvo minima, o ne švenčiama. Visada vienodai“, – perskaičiau vieno tinklaraštininko mintį. Diskusija, ar lietuviai moka savo džiugias valstybines šventes paminėti linksmai, kaip užsieniečiai, vis dar jaudina daugelį žmonių.
„Anksčiau liūdniau šventė, o dabar įvairiau. Suvokėme, kad gana liūdėti, reikia švęsti linksmai. Seniau viskas turėjo būti rimta, dabar norisi džiaugtis atkurta valstybe“, – pastebėjo Varėnos kultūros centro direktorė Marytė Stoškutė.
Jos nuomone, Valstybės atkūrimo dienos proga gausėja linksmesnių renginių, juose netrūksta jaunimo. Lietuviai pamažu kuria savas šios šventės minėjimo tradicijas. „Mokyklose skiepijama meilė Tėvynei, moksleiviai ateina į tokius renginius. Anksčiau į juos būdavo varomi, dabar susirenka patys, jų gana nemažai. Moksleivija noriai koncertuoja“, – sakė M. Stoškutė.
Šiaulių kultūros centro direktorius Virginijus Stonkus prisiminė savo jaunystės metus, kai maždaug 1970-aisiais su bendraminčiais, Čiurlionio menų gimnazijos mokiniais, Vasario 16 dieną užtraukdavo dainą: „Gera širdžiai pasidarydavo. Sakydavo: „Ko jūs dainuojate?“ Bet dainuoti neuždrausi.“ Šią šventę tekdavo paminėti paslapčia, bet jaunuoliai sugalvodavo būdų, kaip tai padaryti išvengiant niūrių nuotaikų.
Pasak jo, kiekviena šventė turi savo veidą, ir dėl to iš užsienio „išmoktos“ bei komercinėmis dažnai vadinamos šventės valstybės istorijoje svarbių dienų nenukonkuruoja.
„Kokia Vasario 16-osios dvasia? Yra tie lankytojai, gal „etatiniais“ jų nepavadinsi – pastovi grupė žmonių, dažnai vyresnio amžiaus, kurie visada renkasi į jos minėjimą. Jaunimui labiau rūpi įdomūs renginiai, bet jaunų žmonių susirenka irgi daug.
Tai normali, pozityvi šventė, ji nėra niūri. Žinoma, kartais būna labai šalta, tada nėra būtinybės eiti į renginius lauke ir paskui sirgti“, – šyptelėjo pakankamai patriotizmo ir pozityvių nuotaikų pastebintis kultūros darbuotojas.
Nedideli miesteliai, kuriuose renginių ne itin gausu, stengiasi kurti savo tradicijas. Radviliškis Vasario 16 dieną pamini vasario 15-ąją, išvakarėse, atidaroma kasmetine tautodailininkų muge. „Radviliškis – nedidelis miestelis, šventimo datą koreguoja sutampantys renginiai. Švenčiame mes tikrai neliūdnai“, – patikino miesto kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Violeta Jasiūnienė.
Su trenksmu šią šventę švenčia kauniečiai. Muziejininkė Justina Minelgaitė istorinės Lietuvos prezidentūros Kaune tinklalapyje rašo, kad įprastai dar Vasario 16-osios išvakarėse miestas paskęsdavo gausybėje papuošimų, kurie atsirasdavo gatvėse, ant valstybinių institucijų pastatų, parduotuvių vitrinose, gyvenamųjų namų languose. Vykdavo savotiškos gražiausiai papuošto objekto varžybos. Pagrindiniai šventiniai puošybos elementai būdavo įvairios šviečiančios lemputės, žalumynų vainikai, istorinių asmenybių, valdžios vyrų portretai.
„Po visų oficialių šventinių renginių Laikinosios sotinės gyventojai sulaukdavo būtino gimimo dienos atributo – fejerverko. Kartais šventės metu atsitikdavo ir oficialioje programoje nenumatytų, neplanuotų „pasirodymų“. Spauda aprašo 1921 m. vasario 16 d. įvykusį nutikimą, kai kažkoks kariškis, atsisėdęs ant kupranugario, perjojo visą Laisvės alėją, o kita grupelė žmonių alėja vedžiojosi sugavę vilką. Neaišku, ar iš tiesų taip įvyko. Gal tai tebuvo persirengėliai. Tačiau kiti šaltiniai teigia, jog kažkoks kupranugaris dar Nepriklausomybės kovų laikotarpiu vieno lietuvių pulko buvęs atimtas iš bolševikų.
Taigi Lietuvos valstybės gimimo diena tarpukariu buvo švenčiama ir iškilmingai, ir linksmai. Šventės šurmulys buvo kuriamas dar gerokai iš anksto, raginant kauniečius pasipuošti savo namus ir darbo vietas“, – apie buvusias šventės tradicijas pasakojo muziejininkė Justina Minelgaitė.
Šiuo metu jaunimas Vasario 16 dieną mielai pasitinka ir klubuose, mažesnių miestelių kultūros centruose organizuojamose diskotekose.
„Manau, kad kauniečiai ypatingai pažymi valstybines šventes, moka jas švęsti ir dalyvauja jose su pasididžiavimu. Jau daug metų gyvuoja keletas esminių Vasario 16-sios šventės akcentų: iškilmingas Vyčio kryžiaus ordino vėliavos pakėlimas, minėjimas ir po jų rengiami koncertai. Į iškilmių vietą su vėliavomis ir savo atributika nuo Prisikėlimo bažnyčios žygiuoja būtent jaunimas ir moksleiviai – niekieno nevaromi, o aktyvūs ir drąsūs Valstybės patriotai. Koncertuoti kviečiame įdomiausius atlikėjus, prezidentūros balkone sveikinimo kalbą sako istoriniai veikėjai, vyksta teatralizuoti susitikimai, akcijos“, – savo įspūdžiais pasidalijo Kauno kultūros centro „Tautos namai“ direktorius Albinas Vilčinskas.
Tiesa, linksmybes kai kuriems patriotams temdo mintis apie emigrantus, kurie valstybines šventes sutinka užsienyje.
„Šiandien, kai stebime vis didesnius mūsų tautiečių emigracijos srautus, labiausiai norisi, kad Tėvynė būtų ne tik kiekvieno širdyje, bet kad šią dieną tiek jaunimas, tiek Lietuvą palikusios ištisos šeimos galėtų švęsti čia, Lietuvoje, o ne po sunkios darbo dienos Norvegijoje, Airijoje ar Anglijoje keltų alaus bokalą už Lietuvos laisvę“, – rūpinosi visuomenininkas Gintautas Labanauskas.
Rašyti komentarą