Mūsų istorinė patirtis rodo: negana buvo tik paskelbti Nepriklausomybę Vasario 16-ąją ir ją išsaugoti pirmaisiais valstybės gyvavimo metais. Ne mažiau svarbu išlaikyti valstybės gyvybingumą praėjus ir dvidešimčiai metų nuo valstybės atkūrimo. Kas žino, jeigu tada, 1936-1938 metais, Lietuvos inteligentai kartu su įvairios politinės krypties politikais būtų susitelkę vardan savo valstybės, galbūt ir Vasario 16-osios Lietuvos likimas būtų kitoks.
Apie dar nežinomus ir nežinia kodėl mažai Lietuvos istorikų nagrinėtus 1936-1938 metų įvykius prie „Lietuvos žinių“ apskritojo stalo susirinko pakalbėti istorikas Algimantas Kasparavičius, žurnalistas Vidmantas Valiušaitis, teisininkas Kęstutis Milkeraitis, politologas Algimantas Jankauskas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.
Lietuva po 1926 metų perversmo
A.Medalinskas. Praėjus beveik dvidešimčiai metų po Vasario 16-osios akto paskelbimo, krašte tvyrojo nepasitikėjimas prezidento Antano Smetonos valdžia, galvą kėlė komunistinis prorusiškas gaivalas, o žmonės, netikėdami valstybės ateitimi ir spaudžiami ekonominės krizės, masiškai emigravo. Kaip susiklostė tokia situacija tarpukario Lietuvoje ir kokios galėtų būti jos pamokos šiandien?
A.Jankauskas. Tarpukario istorija dalijama į du laikotarpius - parlamentinės demokratijos ir autoritetinio arba autoritarinio režimo. Pirmąjį lydėjo demokratinis entuziazmas ir polinkis į griežtą parlamentinį režimą su silpna vykdomąja valdžia. Tai buvo poversalinės tvarkos modelis. Bet pasirodė, kad naujose valstybėse, atkurtose po Pirmojo pasaulinio karo, tokia tvarka neatitinka realybės. Joms reikėjo tvirtesnės vykdomosios valdžios. Lietuvoje vyko aštrūs pasaulėžiūros ginčai: dėl prezidento institucijos, dėl religijos mokymo mokyklose. Jie pakirto politinį gyvenimą ir sukėlė nestabilumą, kuris baigėsi 1926 metų perversmu.
A.Medalinskas. Bet ar šis perversmas ir autoritarinio režimo sukūrimas suteikė stabilumo valstybei, pasitenkinimo Lietuvos piliečiams?
A.Jankauskas. Po perversmo tautininkai nelabai žinojo, kokią valstybę reikia kurti. Jų tekstuose kritikuojama liberali demokratija ir svarstomos trys tarpukariu iškilusios alternatyvos: bolševikinės Rusijos, Mussolini fašizmas ir vokiškas nacionalsocializmas. Komunistinės Rusijos kelias buvo atmestas iš karto, nacistinė praktika A.Smetonai taip pat buvo nepriimtina. Arčiausia buvo Italijos diktatoriaus Benito Mussolini fašistinė doktrina.
A.Kasparavičius. Jeigu kalbėtume apie tautininkus, manau, kad nei Augustinas Voldemaras, nei A.Smetona nepritarė fašistinei doktrinai. Labiausiai A.Smetonai imponavo amerikoniškas liberalizmas su stipria centrine valdžia ir stipriu prezidentu. Net 1936-aisiais, kai pribrendo poreikis vėl grįžti prie Seimo kaip valstybės institucijos, kurios veikla buvo sustabdyta po perversmo, A.Smetona iš JAV nužiūrėjo modelį, pagal kurį kandidatus į Seimą galėjo kelti valsčių tarybos.
A.Jankauskas. 1936 metais rinkimai į Seimą buvo nepartiniai. A.Smetona sugalvojo naują rinkimų modelį be partijų, renkant apskričių atstovus. Bet A.Smetona ir anksčiau ne kartą buvo sakęs, kad reikia ieškoti savo kelio, atitinkančio Lietuvos istorines ir kultūrines tradicijas. Jis manė, kad reikia kurti tautinę valstybę su stipria vykdomąja valdžia.
A.Medalinskas. Kaip atrodė demokratija, žodžio laisvė A.Smetonos valdymo laikais, kai partijos buvo uždraustos, o spauda griežtai cenzūruojama?
V.Valiušaitis. Veikė Karo padėties įstatymas, o karo komendantai tikrai ar tariamai valstybės saugumui pavojingus asmenis galėjo be teismo sprendimo bausti ištrėmimu iš gyvenamosios vietos iki vienų metų, uždaryti ypatingojo režimo stovyklose iki trijų mėnesių ar skirti piniginę baudą iki 5 tūkst. litų. Saugumiečiams, gavusiems iš viršininkų įsakymą „patraukti į šalį“ kurį nors neparankų politinį ar visuomeninį veikėją, apribojimų savavaliauti faktiškai nebuvo. Vien 1936 metais karo komendantai už politinę veiklą nubaudė 1319 asmenų. Išeivijos istorikė Vanda Sruogienė į „Metmenų“ klausimą, koks buvo gėdingiausias, jos nuomone, prieškario nepriklausomos Lietuvos gyvenimo reiškinys, atsakė: „Saugumo organai, išaugę į baisią įstaigą, demoralizavusią visą tautą. (...) Saugumo sistema - tai didžiausia gėda.“
A.Medalinskas. Su keturvėjininkais bendradarbiavęs poetas Teofilis Tilvytis tais laikais parašė poemą „Dičius“, atskleidusią, kuo virto nepriklausomos Lietuvos valdžia, kur daug karjeristų ir švaistūnų. Įdomu tai, kad sovietiniais metais, matyt, smerkiant buržuazinės Lietuvos valdymą tą televizijos filmą labai dažnai rodė, o štai dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, labai retai...
K.Milkeraitis. Ir tada, ir šiandien jaučiamas stiprus socialinio teisingumo poreikis. Daugiau>>
Rašyti komentarą