Režisierių Banionį atpažįsta Niujorko muitininkai (7)   

„Ne, aš visiškai nesu darboholikas ir nenoriu juo būti. Tai gyvenimas priverčia. Kartais darbų visai nėra, kartais vienu metu supuola daugybė,“ – darbuose paskendusio fanatiko vardo purtosi naujojo serialo „Vyno kelias“ režisierius Raimundas Banionis.

Televizijos laidas „Korida“, „Paskutinė instancija“, serialus „Prokurorai“, „Gedimino 11“, „Moterys meluoja geriau“ ir kitus režisavęs R. Banionis pasidžiaugia, kad bendrą kalbą randa su televizijos žmonėmis, nuolat sulaukia kvietimų padirbėti teatre. Taigi Lietuvoje neužsibūn - skuba į Rusijos, Švedijos, Norvegijo teatrus. Prieš kelias dienas, pasibaigus pirmajam serialo „Vyno kelias“ darbų etapui, mėnesiui išlėkė į Norvegiją, kur šiuo metu stato operą.

Raimundai, norėdamas įgyvendinti savo kūrybines ambicijas, esi priverstas skrajoti po pasaulį. Ar smarkiai tenka save laužyti prisitaikant prie kitų tautų kultūrinių ir kitokių ypatumų?

Operose paprastai dirbu su internacionaline komanda. Prieš kelis metus, kai Norvegijoje stačiau operą „Toska”, bendravome penkiomis kalbomis: anglų, lietuvių, rusų, švedų, norvegų, italų. Negaliu sakyti, kad su kurios nors šalies žmonėmis sunku susikalbėti. Su norvegais išvis fantastiškai sutariu. Rusijoje nemažai dirbu. Aš juk Maskvoje baigiau režisūrą, ten filmavausi nuo vaikystės. Šiaip Rusiją pažįstu. Labai įdomi, labai talentinga, bet labai sunki ir prieštaringa šalis. Dirbau Baku, Taline... Visur žmonės – kaip žmonės.

Lietuvos, Rusijos televizijos pastaruoju metu nuolat suka Tavo filmus „Mano mažytė žmona“, „Džiazas“. Kino festivaliuose retro programoje vis parodo Tavo juostą „Vaikai iš Amerikos viešbučio”. Tu juose būni, matai, kaip žmonės ją priima?

Visose šalyse juos labai gerai priima, visi greit prisimena, jie sulaukia ovacijų. Jie iki šiol įdomūs. Bėgant metams jis tik bręsta. Kaip geras vynas. Filmai rodomi kasmetai, kažkur. Visą laiką kažkur sukasi, egzistuoja. Ypač pastaruoju metu, ir aš tuo džiaugiuosi.

Papasakok, kur, kaip kuriami serialai, kuriuos Tu nuolat statai? Atskleisk šio proceso virtuvę.

Scenarijus prasideda nuo pokalbių. Svarbiausia – tinkamus žmones surinkti. Gerus draugus, bendraminčius. Daug metų bendraujam su dailininke Daiva Petrulyte, choreografe Vesta Grabštaite, kompozitoriumi Faustu Latėnu. Tokia brigada ir dirbam. Darbas individualus, bet sykiu kolektyvinis. Daug kas priklauso ne tik nuo aktorių, bet ir nuo kompozitoriaus, dailininko. Kinas – menų simbiozė.

Gaila, bet vieno svarbaus dalyko padaryti – sukurti keturis metus brandinto filmo apie Žalgirio mūšį – Tau nepavyko.

Ne dėl kūrybinių priežasčių nepavyko. Del kitų, ekonominių. Visokių kalbų, visko pilna, bet problema, aišku, krizė. Esu kino ekspertas, dalyvauju pinigų kinui skirstyme, užtat žinau, kad jų skiriama tik pradėtiems filmams užbaigti. Kino gamyba stoja visiškai. Skirtingai nuo latvių, nekalbu apie estus. Mene yra labai sunki padėtis.

Problema tai, kad Lietuvoje menas - pavainikio vietoje. Dabar kuriasi teatrai, pavadinimai labai gudrūs, o esmė – skurdume. Į kultūrą reikia investuoti, ne pinigai grįžta, svarbesni dalykai grįžta. Keista ta mūsų tauta, ar valdžia – nežinau. Tiek metų buvom apsišvietę, kultūringi žmonės. Kas mums pasidarė? Man sako – užsienis. Aš nenoriu užsienio. Aš noriu čia dirbti. Kiti išvažiavę, bet manot, kad iš gero gyvenimo, kad nori išvažiuoti?

Taigi dažniausiai dirbi Lietuvoje, režisuoji televizijos serialus. Esi diktatorius ar leidi aktoriams kurti?

Jokiu būdu ne diktatorius. Gal kiti kitaip pasakys, bet iš principo diktatorius nenoriu būti. Aš manau, kad kinas yra mūsų bendra kūryba - tiek dailininko, tiek kompozirtoriaus, tiek aktoriaus. Aktorius su tavim kartu kuria. Tu jam siūlai, tu ji palaikai, o jis kuria. Jis kūrėjas. Kitaip batsiuvį galėtum paimti, būtų gerai. Ne. Tu imi aktorių. Žmogų su talentu, tam tikrom savybėm. Pasitaiko tokių, kurie nenori kurti, tada tenka diktuoti arba viską turi paadaryti už jį. Aktorius turi būti kurėjas. Nebūti akla marionete arba keistu robotu, kuris atlieka keistas funkcijas – pagalį panešioja, palaksto. Tai man neįdomu.

Ar turi savo aktorius favoritus, be kurių neįsivaizduoji savo spektaklių ir filmų?

Labai daug tokių aktorių, su kuriais dirbu su malonumu, kuriuos myliu, su kuriais man gera bendrauti, pabūti. Algirdas Gradauskas, Albinas Keleras, Larisa Kalpokaitė. Simpatiški žmonės. Yra tikrai daug gerų aktorių. Tarp kitko – ne su visais gera bendrauti. Labai gera dirbti, bet bendraujant nėra ryšio, nėra malonumo. Bet gal ir taip gali būti?

Ar Tavo tėtis Donatas Banionis yra tavo favoritų sąraše?

Na, čia yra truputį kitaip. Jis – žinoma, labai geras, puikus aktorius. Bet, matot, su tais vyresniais... Tik Regimantas Adomaitis yra labai šiltas, paprastas žmogus. Kiti... Mes esame kūrėjai, bet ir giminės. Tai keičia bendravimą. Mes su tėčiu vienodai suvokiam teatrą ir susikalbam labai neblogai. Bet kai kada dėl tos giminystės gal daugiau sau leidi, ir tai nėra gerai. Be to egzistuoja amžiaus skirtumas, ir dėl to sunkiau susikalbėt. Tie, kuriuos minėjau, yra mano amžiaus žmonės. Su vyresniais reikia didesnės pagarbos, tai – jau kitas pasaulis.

Ar tai reiškia, kad neišvengiant konfliktų?

Pilna tų konfliktų, tik teatro suvokimas – tas pats. Jis mokėsi pas režisierių Juozą Miltinį, aš irgi pas J. Miltinį. Man buvo trys metai, kai pirmą kartą atsidūriau teatro scenoje, pas tą patį J. Miltinį. Tėvai neturėdavo kur palikti, tai vesdavosi į repeticijas. Aš sėdėdavau tyliai ir mintinai mokindavausi spektaklių tekstus. Mintinai mokėjau „Makbetą“,„ Pakelta velėna“, dar kelis... Žinot, vaiko atmintis labai gera. O spektaklio metu sėdėdavau pas J. Miltinį jo kabinoje ir kartu žiūrėdavau spektaklį. Net buvom susipykę vieną sykį – supykau, išėjau iš kabinos ir atsisukęs parodžiau jam špygą ir liežuvį... Dabar neatsimenu už ką. Užaugau J. Miltinio teatre, su jo spektakliais. Mokytojas – ne mokytojas, bet vistiek suformavo teatro supratimą.

Dar vienas niuansas – Tu tėvą lydi į įvairiausius renginius. Atsiimti apdovanojimų, į spektaklių, filmų premjeras, dažniausiai Rusijoje. Kaip iš tiesų ji sutinka Rusijoje? Ar ta pagarba nėra mūsų sukurta legenda?

Labai gerai sutinka. Taksistai už dyka veža. Rusai myli ir gerbia ne tik savus, bet ir svetimus aktorius. Tie apdovanojimai, kuriuos jis gauna, rodo, kad jie gerbia talentingus zmones. Kartais gana įkyriai tai daro, bet dėmesys aktoriams ten didelis. Pavyzdžiui, Samaroje mano statytame spektaklyje Donkichotą vaidinusiam aktoriui jubiliejaus proga miestas dovanojo dviejų kambrių butą. Jie taip gerbia savo aktorius, jie taip supranta pagarbą. Tai - Rusijos ypatybė.

Prieš kelis metus Tavo tėčio garbei Peterburgo parke pastatytas suoliukas. Matei jį?

Mačiau, buvau ten. Festivalis „Baltiiskij dom“ šventė 20 metų sukaktį. Kažkada su savo spektakliu su tėvu dalyvavom tame festivalyje, pastačiau ten spektaklį, ir jie pakvietė mus į jubiliejinį vakarą. Srities gubernatorė Matvijenko pasakė, kad tais metais Petrerburgo miesto biudžetas sumažintas, tačiau kultūrai – padidintas. Neseniai ten pastatė ir atidarė du teatrus. Lietuvoje paskutinis teatras pastatytas 1961 metais.

Tavo tėtis dar neseniai filmuodavosi. Jis veržiasi į filmavimo aikštelę ar tenka atkalbinėti?

Tenka įkalbinėti, nors sveikata jo gera, gal tik atmintis šlubuoja, kojas paskauda, bet normalus dalykas tokiame amžiuje. Neseniai jis nusifilmavo juostoje „Tadas Blinda”. Važiuoti niekur nevažiuoja iš Lietuvos, iš Vilniaus. Tenka įkalbinėti – kad judėtų,kol gali. Po mamos mirties jaučiasi vienišas, bet vistiek niekur neina. Gyvena viename bute su mūsų vaikais, savo anūkais. Bet pas juos savas gyvenimas - jie gi studentai. Su žmona rūpinamės kiek galim, bet irgi esam užsiėmę. Taigi telefonu su senais draugais pasikalba. Taip ir bėga dienos.

Garsi tėčio pavardė Tau padeda gyvenime ar atvirkščiai – sunku su tokia gyventi?

Šita pavardė yra ir mano. Bent jau Lietuvoje. Jaunimas mane čia gerai žino. O garsi pavardė – ir gerai, ir blogai. Kažkam padeda, kažkas sako: „Jis visko per tėvą pasiekė...“ Ką darysi? Būna visaip. Bet būna ir kitaip.

Pasakyk keletą žodžių apie Jurgio Batrušaičio fondą, kuriuo rūpiniesi.

Steigėjas esu ne aš - įsteigti fondą sugalvojo tuometiniai prezidentai Vladimiras Putinas ir Valdas Adamkus. Aš esu tik vykdytojas. Jurgio Baltrušaičio lietuvių-rusų paramos ir labdaros fondas veikia ne vienerius metus, yra įsteigęs metinį apdovanojimą. Kaupiam lėšas, padedam leisti knygas, surengti renginius, paminėjom Josifo Brodskio jubiliejų. Sunkiausia išprašyti pinigų projektams. Anksčiau buvo lengviau, per krizę – sunkiau. Dirbam tik dviese, problema pinigai – nelabai Lietuvoje kas aukoja.

Raimundai, papasakok, kas nutiko, kad Tu miesto vaikas, apsigyvenai kaimo sodyboje šalia Trakų.

Prieš penkis metus antrą Velykų dieną su žmona atvažiavom čia ir pasilikom... Aš čia pailsiu, man čia patinka. Man čia gera, lengva. Aš esu miesto žmogus, bet nesu kompanijų žmogus. Mieste su žmona gan uždarai gyvenom, todėl čia man viskas patinka, viskas – savo vietoje.

Kiek žinau, statydamas butą Vilniuje, buvai bendrijos pirmininkas. Turi statybininko- inžinieriaus gyslelę? Tai – tavo antroji profesija?

Viskas labai paprasta. Aš pats nestačiau, nes nesu statybininkas. Nieko panašaus. Bendrijos pirmininkas tada bėgo, bendrija galėjo žlugti, žmonės prarasti butus, reikejo kažkam imtis atsakomybės, veiklos ir kažkaip išsigelbėti. Žmonės buvo įmerkę savo santaupas. Mes grupelė ėmėmės to reikalo ir sutvarkėm.

O kaime žmona tvarkosi. Namo vidus, aplinka – jos rankų darbas. Viskas su labai didele meile, labai dideliu noru jos tyliai, ramiai sutvarkyta. Man labai patinka tai, kas čia padaryta. Kartais talkas surengiam, kai draugai suvažiuoja vasaroti. Ne vien tik sėdim ir maudomės ežere, bet ir kažkokį darbelį nuveikiam.

Gyvenat atkampiai, gamtoj, toli nuo žmonių, arti žvėrių...

Taip, čia nuolat aplinkui laksto lapės, zuikiai. Matėm, kaip briedžiai per ežerą nuplaukė į kitą pusę – briedė su briedžiuku. Juk čia gamta. Gera, kad nėra aplinkui žmonių, gera su savo mintim. Aš – joks ne ūkininkas. Prie namų jokių daržų nebūna, žemėje nesikapstau. Čia būnu savimi. Nereikia nieko bijoti, prieš nieką išsidirbinėti, prieš nieką savęs rodyti. Pralekia zuikis, bet jam nusispjaut ant tavęs.

Betgi čia suki galvą dėl serialų, spektaklių, planuoji filmavimus...

Kai dirbi mėgstamą darbą, nėra sunku. Sako – dirbk savo mėgstamą darbą ir nežinosi, kas yra darbas. Gal taip ir yra? Mieste visą laiką tave tampo į visus galus. Tu visiems kažka turi padaryti, visiems kažkuo įsipareigojęs, kažką daryt. Štai – mobilusis telefonas. Kvailiausias išmislas. 99 procentai skambinančių iš taves kažko nori, prašo. Tik vienas procentas tau kažką pasiūlo. Čia – ne. Zuikiai nieko neprašo.

Jūsų su Violeta namai nuolat pilni svečių. Iš kur svečiai – gal iš studijų laikų?

Iš artimiausių draugų – toks Andrejus Ašpajus. Rusų režisierius, mano kurso draugas, sukūręs serialą „Deti arbata“. Jo žmona Jevgenija Smonova vaidino seriale „Paprastas stebuklas”. Labai žinoma Rusijos aktorė. Jie dažnai pas mus atvažiuoja. Atvažiuoja pažįstami iš Norvegijos, Švedijos. Mes čia turim savą ratelį. Vasarą visą laiką žmonių pilna. Žiemą mažiau. Čia gera, čia – gamta, tik kad tas mūsų lietuviškas klimatas nelabai leidžia džiaugtis... Man pats gražiausias metas kaime – žiema. Balta kaip kalėdiniame atviruke, kaip fotografijose, fotomontažuose – gražu, apsnigta. Gyvename kaip pasakoje. Tik žiemą dažnai kelius užpusto, norint važiuoti į Vilnių, reikia netingėt išsikapstyti.

Gyvenat gamtos ritmu? Ar susitikę su draugais vistiek šnekates apie kiną?

Oi, ne, ne. Mažiausiai – apie kiną. Dažniau – apie gyvenimą, anekdotus paskojam, džiaugiames vienas kitu. Kartais ir apie kiną, jeigu yra ką pasakyt. Interesų ratas nėra tik kinas arba teatras. Vyksta normalus, žmogiškas bendravimas... Mes čia švenčiam visų filmų, serialų filmavimų pabaigas. Visi suvažiuoja porai dienų. Kartais net 30 žmonių susirenka. Vieni kažką kepa, kiti valgo, treti geria arbatą, maudosi pirtyje. Vasara ežere plaukioja.

Supratau, kodėl šita vieta Tave traukia grįžti iš visų pasaulio kraštų. Nenori jos keisti į jokią kitą vietą?

Ne, jokiais būdais. Aš nesuprantu, kaip žmonės taip ramiai pakeičia namus. Išvykti padirbėti galima – 2-3 mėnesius galima, tvarkoj, bet keisti gyvenimą man labai sunku. Kokia bebūtu šalis ir kokių problemų turėtume, vistiek ji sava. Na, gerai pabėk tu nuo žmonių, su kuriais nenori bendrauti. Pabėk nuo jų. Bet yra svarbesni dalykai...

Aš įstikines, kad Vytautas būten pro mūsų sodybą kažkada iš Trakų į kryžiuočių ordiną keliaudavo.Tie piliakalniai čia ne veltui supilti. Žuklijų kaimas – irgi ne veltui taip vadinasi. Žmonės čia žvejojo – dirbo karui. 200 metų. Žuvį parduodavo pro šalį keliaujantiems. Žemės čia prastos, akmenuotos, nelabai ką galėjo užauginti. Kaip iš čia pabėgsi? Čia mūsų tėvynė. Ir ką vietoj jos gausi?