„Kam mums tas karo laivo inkaras? Tikėjomės šturvalo ar laivo varpo, o jie dovanojo inkarą“, – susiėmė už galvos nedidelio Lietuvos miestelio – Biržų valdžia, sužinojusi, kad teks priglausti prieš porą metų metalo laužu virtusio karinio laivo „Aukštaitis F12“ inkarą. „Nejūrinio“ miesto dilema gal ir nejuokintų, jei žmonės patys nebūtų prisiprašę: uosto neturintys piliečiai veržėsi draugauti su karo laivu, šiam atitarnavus, tikėjosi kokios nostalgiškos dovanos, tik štai ją gavę išsigando. Įdomu, ar daug Lietuvoje tokių „neūkiškų“ miestelių?
„Priduotų į metalo laužo supirktuvę, jei nieko geresnio nesugalvoja, ir tiek“, – juokėsi vienas buvęs biržietis, arkreipęs mano dėmesį į „inkaro klausimą“.
Patys biržiečiai niekaip neįžvelgia romantiškos ir bent jau lietuvių turistus masinti galinčios istorijos privalumų. Nors „Aukštaitis F12“, vienas iš dviejų 1992 metais Lietuvos įsigytų karinių laivų, galėjusių gabenti gilumines bombas ir minas, dėl savo pavadinimo specialiai ieškojo kokio nors Aukštaitijos miesto, galinčio tapti ypatingu draugu. „Aukštaičio“ atstovai dažnai atvykdavo į Biržų šventes, o šio miesto delegacijos, mokinių ekskursijos, muzikantų kapelos keliaudavo apžiūrėti laivo, koncertuoti jūrininkams. Biržų merė netgi tapo naujojo karo laivo „Aukštaitis P14“ krikštamote. Rodos, imk šiuos faktus ir lipdyk kaip molį: priglausk inkarą ant vieno iš dviejų miesto ežerų kranto, pakabink lentelę apie didįjį Biržų draugą, karo laivą, paskleisk gandą apie draugystę stiprinančias inkaro galias, ir bent jau prie jo norintys nusifotografuoti vestuvininkai plūstels būriais.
Kad ir neturi Biržai uosto, galėtų turėti fantazijos kaip Ventspilis, po visą miestą „išmėtęs“ būrį didesnių ir mažesnių, spalvotų ir nelabai karvių skulptūrų – jokios loginės, praktinės ar miesto esmę labai atspindinčios paskirties, bet žavu, ir tiek. O štai Kavarskas garsėja savo koldūnais, Amsterdamo apylinkėse galima tiesiog važiuoti apžiūrėti aplink olandų namus užveistų gražiausių gėlynų, estai iš nedidelio Rakvere miestelio siūlo turistams fotografuotis prie kažin kokių galių turinčios didžiulės miesto simboliu tapusios geležinio jaučio skulptūros, suomiai, gyvenantys niekuo neišsiskiriančiame Seinajoki mieste, didžiuojasi savo supilta gigantiška slidinėjimo kalva. Tokių nebūtinai visuotiniais kurortais ar turistų nutryptais objektais tapusių miestelių sąrašą galima būtų tęsti be galo. Ir mokytis, kaip netgi patys pilkiausi, į jokius kelionių gidus nepatenkantys miestai susigalvoja sau simbolių, legendų, nuorodų, kurie tampa patrauklūs ir saviems, ir atvykėliams.
„Žmonės patys rašo savo „miestų tekstus“, – vienoje paskaitoje kalbėjo istorikė, urbanistikos žinovė, pasiryžusi atskleisti susirinkusiems miestiečiams keletą svarbių paslapčių.
Viena jų – kad miestams reikia ne tik paminklų, bet ir tam tikrų erdvių, simbolių, ženklų, rodančių, kad tai „sava“ teritorija. Kartais tokie ženklai atsiranda visai netyčia ir tampa savotišku traukos centru. Miestiečiai džiaugiasi, atvykėliai iš pradžių kraipo galvas – na, nieko čia ypatingo, nenustebino, neparbloškė didybe ar originalumu, bet žavu.
Taip nutiko ir man vienoje komandiruotėje Rygoje. „Eime, parodysiu tokią vietą – ten renkasi visi mūsų menininkai, jaunimas, ten tokia laisva vieta, kur klesti menai, žmonės kuria kiną tiesiog prieplaukoje. Niekur kitur to nepamatysi“, – viliojo viena nauja pažįstama.
Pilnomis ausimis pasakojimų apie vieną puikiausių vietų Europoje keliavau ne pačiais gražiausiais Rygos rajonais, klausiausi tramvajų gausmo, stebėjau, kaip pamažu nyko įdomia architektūra žavėję pastatai, užleisdami vietą uosto sandėliams. Ir galiausiai kažkur tarp tų sandėlių išvydau kiek apskurusius svečių namus, ne vieną vasarą atlaikiusią prieplauką su trupučiu graffii ant sienų, šen bei ten sėdinėjančiu jaunimu, keliais apsunkusiais nuo krovinių laivais. Pasakojimas ir realus vaizdas gerokai skyrėsi, bet po kiek laiko, čirpiant vasaros žiogams, pajutau, kad toji vieta visai įdomi. Jei vietiniai taip mano – tebūnie, aš mainais jau gavau užburiantį pasakojimą ir pagal jį nusipiešiau gana romantišką vaizdą. Tebūnie.
Arba štai Liepoja, į kurią keliavome iš Palangos pajūrio prisiklausę tėvų pasakojimų, kaip jie kadaise čia praleido kelias vasaros dienas. Iš tiesų, jei pasitaiko vėjuotesnė vasaros diena, jei akys vis dar apraibusios nuo nevaldomo Basanavičiaus gatvės spalvų chaoso, nusispjauni Liepojos centre išvydęs beveik identišką, tik gerokai trumpesnę, siauresnę, gatvę. Netgi su panašiais suvenyrais. O priemiesčiai – nykstančių, menkai gyvenamų daugiaaukščių rajonai, ir uostas su trupančiais molais, ir akis bandanti sovietinio statymo vajaus agonija.
Ir vis dėlto Liepojoje yra vienas tiltas, nuo kurio vaizdas į tą kadaise didžiulį pramoninį uostą atrodo romantiškas. Nežinau, galbūt jis leidžia į viską pažiūrėti kitu kampu, o gal daug ką lemia paties tilto grožis, bet štai – atsistojame, linkčiojame pro šalį zujantiems vestuvininkams ir džiaugiamės, kad Liepoja vis dėlto atskleidė savo gražiąją paslaptį.
Būna, kad tą paslaptį reikia susikurti patiems miestiečiams. Nors ir pačiomis naiviausiomis, ūkiškiausiomis priemonėmis. Lietuvoje pasitaiko miestukų, kurie neturi gražios legendos, įdomių lankytinų objektų, bet šeimininkai bent jau pridrožia skulptūrų, suolelių, prikaišo aplink gėlių ir pravažiuojantys neatsispiria stabtelėti.
O kiek mačiau miestų, prikūrusių simbolių ir tekstų apie dalykus, su kuriais jie visai nesusiję – ir nieko, galima atlaidžiai šyptelėti, susižavėti, įsimylėti, net jei tie matyti miestai nėra tokie palaiminti kaip Havana Kuboje, kurios gatves lytėjo rašytojo Ernesto Hemingvėjaus kojos.
Inkaro klausimas – kuo puikiausias išbandymas miestui. Kol vieno miesto piliečiai ir galvos krapštytųsi paausius, kiti nuleistų inkarą tiesiai į miestiečių gyvenimus, papasakotų istoriją, pažadintų žavesį, priviliotų būrį romantikos ieškotojų ir dairytųsi naujų iššūkių. Reikia tik mokėti rašyti, skaityti miestų tekstus.
Rašyti komentarą