Prieš šešis šimtus metų, 1412-ųjų sausio 6 dieną Donremi kaime prie Šampanės ir Lotaringijos sienos neturtingo valstiečio šeimoje gimė legenda. Tiesą sakant, legenda ji taps po septyniolikos metų. O kol kas naujagimę pakrikštijo Žana.
„Prancūzų liaudies kovoje prieš anglų grobikus didelį vaidmenį suvaidino Žanos d'Ark žygdarbis. Paprastos valstietės mergaitės nuoširdus tikėjimas pergale pakėlė kariuomenės kovinę dvasią“, - tokių pasažų nestigo sovietmečio vadovėliuose. Patoso daug, tiesos mažoka.
„Nuo vaikystės jai rodydavosi angelai ir šventieji, kurie mokė eiti tikruoju keliu. Ji buvo aukščiausios klasės ekstrasensė ir darė įtaką šio pasaulio galingiesiems“, - alternatyvi versija, kurioje daug mistikos, bet tiesos dar mažiau.
Stebuklas Prancūzijai gelbėti
Dėl kažkokių mįslingų sumetimų nesvarstoma įdomiausia ir labiausiai įtikima versija, kurią labai seniai išsakė ne kas kitas, o kardinolas Mazarinis, mums žinomas iš Alexandre Dumas romano apie muškietininkus „Po dvidešimties metų“. Štai kaip samprotavo apie Žaną aukščiausias to meto politikos technologas: „Visa istorija su Orleano mergele buvo tik politinė gudrybė, sugalvota Karolio VII dvariškių. Patikėjusi, kad visa tai vyko religijos vardu ir stebuklui paliepus, visa Prancūzijos liaudis plūdo į ten kaip į gaisrą, arba, tiksliau, kaip avinų banda.“ Kitaip tariant, įvykdytas grandiozinis viešųjų ryšių projektas.
Įsivaizduokite: vos ne pusė Prancūzijos užgrobta anglų ir burgundų. Jos sosto įpėdinio teisėtumas smarkiai abejotinas - žinoma, kaip apie jį atsiliepė tėvas, Karolis VI: „Tas vadinamasis mano sūnus.“ Formaliai Anglijos ir Prancūzijos karaliumi laikomas Henrikas VI, anglas. Orleanas apsuptas. Kapituliuos tvirtovė - kapituliuos Prancūzija, įpėdinį pasiųs į vienuolyną, o iš jo dvariškių atims žemes, teises ir privilegijas. Prancūziją galėjo išgelbėti tik stebuklas.
„Jeigu Dievo nebūtų, jį reikėtų sugalvoti“, - garsiąją frazę Voltaire'as ištars tiktai po 350 metų. „Neverta laukti stebuklo - reikia patiems jį padaryti“, - nusprendė jo tėvynainiai. Yra pagrindo manyti, kad skaisčiosios mergelės Žanos fenomeno vienas iš „tėvų“ buvo sosto įpėdinio giminaitis, politikas, kariškis ir alchemikas Juliesas de Rey. Schema - paprasta. Iš pradžių paleido gandą apie kažkokias pranašystes. Pasak jų, šalis, kurią pražudė moteris, Izabelė Bavarė, bus vėl atkovota moters. Iš Lotaringijos kraštų pakilsianti nekalta (skaisti) mergelė ir išgelbėsianti Orleaną, o karalystė būsianti sugrąžinta tikrajam jos valdovui Karoliui VII.
Kad pranašystės deramai išsipildytų, svarbiausią figūrą - skaisčią mergelę - reikėjo surasti ir parengti. Surasti nekilo problemų - dėl įgimto defekto Žana buvo Skaisčioji didžiąja raide. Nelaimingoji mergina sirgo Moriso sindromu. Iš pažiūros ji buvo moteriškos lyties, bet neturėjo kiaušidžių ir gimdos, užtat vyriškos sėklidės buvo panašios į kirkšnines išvaržas; tai dokumentu užfiksuota apžiūrint Žaną nelaisvėje.
Hašišas ir karūna?
Parengimas taip pat buvo aukšto lygio. „Šventųjų ir angelų balsų“, kuriuos neva girdėdavo Žana, technologija kiekvienam alchemikui buvo žinoma jau nuo Kryžiaus žygių į Palestiną laikų. Hašišo, sumaišyto su medumi, smogiamoji dozė leisdavo islamistams žudikams - asasinams išvysti ir išgirsti visą pulką rojaus hurijų. Tvirtinti, jog šitokiu būdu Žana kalbėdavosi su arkangelu Mykolu, su šventosiomis Kotryna ir Margarita, turbūt negalima. Tačiau viskas klostosi labai panašiai. Iki tam tikro laiko tie balsai lanko Žaną reguliariai. Kas įdomiausia: paslaptingieji „dangaus pasiuntiniai“ paliepia tik tai, ko reikia asmeniškai Karoliui VII. Dar įdomiau tai, kad po tam tikro momento Žaną lankantys „balsai“ ima taukšti niekus ir duoda visiškai prieštaringus ar net kvailus patarimus, dėl kurių ji patenka į nelaisvę ir ant laužo.
Tuo „tiesos momentu“ tapo laikotarpis tarp Žanos pristatymo dvariškiams ir Karolio VII karūnavimo Reimse. Viskas primena gerai režisuotą spektaklį.
Pirmas veiksmas. Žana atvyksta pas sosto paveldėtoją. Reikalauti, kad Karolis dovanotų jai savo karalystę. Paprastai tokį įžūlumą lydi tramdomieji marškiniai arba kankinimų kamera. Bet ne. Karolis tik „šiek tiek nustemba“ ir liepia rūmų notarui surašyti atitinkamą aktą. Tris minutes Žana formaliai Prancūzijos karalienė, o po to iškilmingai įteikia karūną „dangaus valdovui“. Ir tik tada atiduoda ją Karoliui. Dabar jis „karūnuotas Dangaus tarpininkaujant šventajai mergelei“.
Antras veiksmas. Septyni tūkstančiai rinktinės kariuomenės karių žygiuoja kartu su Žana į Orleaną. „Paradui“ vadovauja Juliesas Rey. Per dvi savaites miesto blokada nutraukiama beveik nepraliejus kraujo - net anglai prisibijo „Dangaus valios“.
Trečias veiksmas. Štai kaip jį aprašo kronika: „Pakeliui į Reimsą, kuriame turėjo karūnuotis Karolis, svarbiausieji miestai pasiduodavo be mūšio, nes Žanos šlovė buvo priešaky.“ Viešųjų ryšių pergalė.
Bet Žana nebereikalinga ir netgi tampa pavojinga. Ji privalo vienaip ar kitaip pasitraukti iš politinės scenos ir apskritai iš gyvenimo. Prancūzijos karaliui kiaulystę iškrėtė Paryžiaus universitetas - jo teisininkai taip suvėlė procesą, kad Žana pasirodė buvusi lyg ragana, lyg eretikė, iš kurios rankų priimti karūną kažkaip nepatogu. Karolis buvo priverstas pradėti reabilitavimo procesą. Romos popiežius jam talkino. Žaną po mirties išteisino, o beveik po penkių šimtų metų kanonizavo. Viskas lyg ir gerai, bet štai ką rašė apie „Žanos žygdarbį“ pats Romos vyriausiasis dvasininkas, ją išteisindamas: „Ar tai buvo dieviškų, ar žmogaus rankų darbas? Man keblu šitai spręsti...“
Kardinolas Mazarinis: „Visa istorija su Orleano mergele buvo tik politinė gudrybė, sugalvota Karolio VII dvariškių.“
Rašyti komentarą