2012 m. iš Lietuvos darbo biržos (LDB) įdarbintų 202 vairuotojų 12 neturėjo darbo patirties. Lietuvos darbdaviai skambina pavojaus varpais – šiuo metu šalyje veikianti jaunų vairuotojų rengimo sistema, kai didžioji finansinė našta gula ant darbdavio pečių, daugelio vežėjų įmonių savininkų netenkina. Nors 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo Užimtumo rėmimo įstatymo pataisos, kurios turėtų pagelbėti šalies darbdaviams, verslininkai į jas nevengia laidyti kritikos strėlių.
Pagal naująją jaunų vairuotojų įdarbinimo tvarką bus galimybė tarp bedarbio, darbo biržos ir darbdavio pasirašyti trišalę sutartį. Bedarbis, kuriam bus organizuojamas profesinis mokymas, pats galės pasirinkti, kur bus mokomas. Kursus visai ar iš dalies apmokės darbo birža pagal tam tikrą kuponą („vaučerį“).
Viskas iš pirmo žvilgsnio labai aišku ir paprasta, regis, nėra problemos, nes visi patenkinti – darbuotojas turi galimybę mokytis ir gauti išmokas, darbdavys turi viziją turėti gerą darbuotoją po kursų baigimo.
Kur slypi problema?
„Linavos“ mokymo centro vadovas Osvaldas Manikas sako, kad visos rengiamos vairuotojų mokymo programos turėtų būti labiau priderintos prie darbdavio reikalavimų. „Kiek man žinoma, dabar yra taip, kad keliamos didesnės sąlygos darbdaviui nei darbuotojui“, – dėsto O. Manikas.
Pagal naująją tvarką darbdavys, įdarbinęs žmogų, įsipareigotų išlaikyti jo darbo vietą ne trumpiau nei vienerius metus, o bedarbis – joje dirbti ne trumpiau nei pusę metų.
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovų, tokia sistema skatins žmones mokytis turint konkretų tikslą – įsidarbinti, o darbdaviams – parengti darbuotojus pagal savo poreikius.
Su tokiomis idėjomis nesutinka nei mokymo centrų atstovai, nei vežėjai.
„Siūloma sistema neatveda iki galutinio rezultato – atsakingo ir ilgalaikio produktyvaus darbo transporto įmonėje. Valstybė moka už potencialaus darbuotojo mokymą, netgi dengia kelionių išlaidas, jei potencialus darbuotojas negyvena toje vietovėje, kurioje vyskta kursai. Žmogus baigia mokymo kursą, tačiau labai dažnai jam pritrūksta motyvacijos įgyti reikiamus pažymėjimus, pavyzdžiui, pavojingų krovinių gabenimo ir kt. Beje, už tai darbo birža jau nebemoka. Taigi atsiranda nemažai tokių, kurie patys savo lėšomis nenori arba neturi galimybės susimokėti už tam tikrų pažymėjimų, kuriuos išduoda jau ne mokymo įstaiga, o, pavyzdžiui, VKTI įgijimą“, – apibendrina O. Manikas.
Tai patvirtina ir transporto įmonės UAB „Avansas“ vadovas Šarūnas Mažeika, samdantis apie 80 vairuotojų, iš jų – apie 10 neturintys patirties tarptautiniuose reisuose.
„Priimame daug vairuotojų, neturinčių patirties, bet jie pridaro dar daugiau žalos. Tiesiog ateidami dirbti meluoja, kad jau turi patirties, paskui sudaužo transporto priemones, atsiranda kitokių nuostolių, gauname sankcijų nuo klientų. Žodžiu, kad tik gautų darbo vietą – imasi visokiausių gudrybių. Iš pradžių jaunus žmones, kuriuos įdarbiname, mokome darbuotis garaže – jie gauna minimalią algą, užsiima šaltkalvystės darbais. Iš užsienį juos išleidžiame po 2-3 mėnesių darbo Lietuvoje. Deja, jei mokome, tarkime, 10 vairuotojų, dirbti lieka tik du“, – pasakoja Š. Mažeika.
Anot verslininko, jaunimas abejingai žiūri į darbą. „Darbo birža galėtų bent pusę metų mokėti už tokio žmogaus, neturinčio patirties, mokymą. Juk jis tik po pusės metų pradeda geriau dirbti, o iki tol tokie žmonės įmonei dažnai neša nuostolių. Be to, jie nori „greitų“ pinigų –sako, kad už minimalią algą negali išlaikyti šeimos. O ką daryti darbdaviui, jei tas žmogus įmonei nieko neuždirba?“ – retoriškai klausia Š. Mažeika.
Galimi problemos sprendimo būdai
Š. Mažeika siūlo sprendimą esamai situacijai – sistema turėtų veikti ne taip kaip dabar: jei žmogus, kuriam valstybiniu lygmeniu buvo skirti pinigai mokymuisi, nusprendžia įmonėje nebedirbti, jis turėtų grąžinti valstybės sumokėtą sumą už kursus. „Taip žmonės ugdytų savo atsakomybę. Nes dabar atsitinka taip, kad žmogus eina mokytis ne tam, kad vėliau dirbtų, o tam, kad gautų išmokas“, – kalba Š. Mažeika.
O. Manikas pabrėžia, kad šiuo metu darbo rinkai reikalingi žmonės, kurie geba būti universalūs, t.y. turi ne tik tam tikrą vairuotojo kategoriją, bet ir specialių pažymėjimų, įrodančių žmogaus kompetencijas: „Juk dažnai atsitinka taip, kad žmogus sako – aš ne vairuotojas-ekspeditoris, o tik vairuotojas. O kas tas vairuotojas – tas, kuris pavažiavo ir išlipo? Tokių vairuotojų šiandien darbo rinkoje nereikia“.
Yra vežėjų, manančių, jog įdarbinant jauną, patirties neturintį vairuotoją, pirmaisiais darbo mėnesiais išlaidas turėtų kompensuoti valsybė iš tam skirtų Europos struktūrinių fondų, panašiai kaip dabar kompensuoja darbo birža, kai priimamas į darbą bet koks darbuotojas per darbo biržą.
Ne paslaptis, kad verslininkai, rinkdamiesi vairuotojus, neretai pasirenka daugiau patirties turintį žmogų vien dėl to, kad reiktų mažiau investuoti. Visgi, anot verslininkų, tai nėra pats geriausias variantas – juk jaunimas lieka nuošalyje. Žinant tai, kad vidutinis vairuotojų amžius Lietuvoje 55 metai, tai kelia nerimo.
Lengvatos įdarbinant vairuotoją be patirties
Vis dėlto darbdaviai šiokių tokių lengvatų, nusprendę įdarbinti jauną žmogų, neturintį patirties, gali gauti. Kaip informuoja LDB atstovai, taikomos „Sodros“ mokesčių lengvatos darbdaviams, kurie įdarbina pagal darbo sutartį darbo patirties neturintį žmogų, taip pat socialinio draudimo įmoka sumažinama nuo 31 proc. iki 7,7 proc.
Ši mokestinė lengvata vienam asmeniui taikoma ne ilgiau kaip vienerius metus. Be to, beveik 2 metus galioja lengvata darbdaviams, įdarbinusiems jaunus (aut. pastaba – iki 29 metų) asmenis pagal įgytą kvalifikaciją – skiriama subsidija darbo užmokesčiui kompensuoti (aut. pastaba – ne ilgiau kaip 6 mėn.).
Kas naujo mokymo centruose?
Kauno Naujamiesčio darbo rinkos mokymo centro atstovas Juozas Lapinskas sako, kad kol kas per anksti diskutuoti apie naująją tvarką dėl vairuotojų rengimo.
„Kokia ji – parodys ateitis. Ar pataisos palankios darbdaviams? Dabar tai dar savotiška naujiena, tačiau yra nustatyta tvarka ir ją reikia vykdyti, o ne diskutuoti, ar ji tinka, ar netinka. Reikia dirbti taip, kad rezultatai tenkintų ir darbdavį, ir potencialų darbuotoją, ir mokymo instituciją“, – sako J. Lapinskas.
VšĮ Vilniaus Jeruzalės darbo rinkos mokymo centro direktorius Mindaugas Černius patikina, kad kai buvo rengtos pataisos dėl vairuotojų įdarbinimo nei vežėjų, nei į mokymo centrų atstovų nuomonę beveik nebuvo atsižvelgta.
„Kaip žinia, žmogus iš valstybės pinigų gali mokytis tik vienoje programoje, tarkime, jei jis baigė vairuotojų kursus ir įgijo vairuotojo kategoriją iš valstybės pinigų, tai, tarkime, už EU95 (aut. pastaba – pagal Europos Parlamento ir Europos Tarybos direktyvą EB 59 nuo 2014 m. rugsėjo 10 d. vilkikų vairuotojų vairavimo pažymėjimuose turės atsirasti EU 95 kodas) kodą jau turės mokėti iš savo ar darbdavio lėšų.
Tai yra keista, nes šios programos neatsiejamos. Taigi jos turėtų būti finansuojamos abi kartu. Reikia šį klausimą spręsti, nes to įstatymai nereglamentuoja. Gal užtektų specialaus ministro įsakymo?“, – svarsto M. Černius. Anot jo, čia daugiau iniciatyvos galėtų rodyti ir patys vežėjai ir juos atstovaujančios institucijos.
Mokymo centrų atstovai pastebi, kad prieš pat 2012-ųjų metų pradžią labai pagausėjo norinčiųjų įgyti EU95 kodą. Tai rodo, kad darbdavių reikalavimai didėja, o ir data, kada vairuotojams nebebus kur dingti – 2014-ieji – jau ne už kalnų.
Rašyti komentarą