Fenomenalu: gyvenime nebūna pagrindinių ir antraeilių arba šalutinių personažų. Žinoma, jaunikio požiūriu, pagrindinis veikėjas vestuvėse yra jis, o visi kiti vaidina antraeilius vaidmenis, įskaičiuojant ir nuotaką. Tačiau, jeigu Jūs esate vyriausiasis pabrolys, tos vestuvės viso labo tėra tik nedidelis epizodas labai įdomioje Jūsų gyvenimo istorijoje. Taigi ir nuotaka, ir jaunikis – viso labo tik šalutiniai šios istorijos veikėjai.
John Barth „Kelio pabaiga“, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007.
Atrodo, taip mitoterapijos emę pagrindiniam romano herojui Džeikobui Horneriui išaiškina jo Gydytojas, kuris, kaip pasirodo vėliau, vaidina esminį vaidmenį jo istorijoje. Mistiškoji mitoterapijos doktrina taip pat teigia, kad vaidmenų kitiems priskyrimas tėra savotiškas mitų kūrimas, kai sąmoningai arba nesąmoningai kuriame mitus siekdami išaukštinti ar apginti savąjį ego. Jūs klausite, kuriems galams vargšeliui Džeikobui brukamos į galvą tokios nesąmonės? Atsakymas paprastas: todėl, kad jis serga neįprasta liga: psichologiniu paralyžiumi. O ją išgydyti įmanoma tik laikantis Kairiapusiškumo, Eiliškumo ir Abecėlinės tvarkos principų...
Amerikiečių postmoderniosios literatūros novatorius Johnas Barthas jau ankstyvojo kūrybinio periodo metu tėškė savo „Kelio pabaigą“ (1958 m.), kuris buvo išgirtas kritikų ir uždėjo jam pelnytą klasiko vainiką. Žinoma, ne be pagrindo – ši knyga ir yra klasikinio amerikietiško romano pavyzdys. Siužetas įprastas (regis, turėjome jį nesenoje apžvalgoje): atvykėlis atvyksta į naują vietą, bando čia socializuotis, įsipina į nemalonias situacijas, galų gale įvyksta tragedija, po kurios seka dvasinis išrišimas. Atrodytų nieko išsiskiriančio, tačiau išskirtinė yra forma ir būdas, kuriuo J. Barthas perpasakoja savo istoriją.
Pagrindinis herojus pasižymi tuo, kad yra gyliamatis aplinkos stebėtojas, savo veiksmų analizuotojas ir vaidmenų perskirstytojas. Kaip tik tai ir suteikia didžiausią malonumą, ypač skaitant apie provincialią Vaikomiko miestelio kasdienybę, herojaus darbą mokytojų koledže, žinant, kad visas jo gyvenimas persmelktas lengva pašaipa ir sveika ironija. Juo labiau, kad, kaip ir turi būti, esant vienam trikampio kampui, netruksime pamatyti ir kitus du. Pastarieji – intelektualinių išdykėlių pora: vidutinio amžiaus istorikas-filosofas, logikas, skautų vadas Džo Morganas ir jo žmona Rene, dėl susiklosčiusių aplinkybių priversta pamėgti psichologinį mazochizmą.
Kaip viskas baigiasi pasakoti nėra būtina: bus ir šiek tiek kraujo, ir šiek tiek vėmalų, tačiau J. Barthas gal tik poroje vietų prasilenkia su estetikos reikalavimais. Turbūt dėl to, kad jam, kaip mąstytojui, kur kas įdomiau kurti filosofinį žaidimą, kurios veikėjai su užsidegimu ieškotų Tiesos, tačiau nuolat kapstytųsi Melo žabangose. Keistas poros ir vieniško viengungio bendravimas išvirsta į dviejų vyrų kovą dėl moters, o intriga užaštrėja tada, kad ji pati prisipažįsta sapnavusi, kad „Džo jau keletą savaičių bičiuliaujasi su Šėtonu ir smagindamasis ginčijasi su juo, žaidžia tenisą, kad išbandytų savo jėgas“ (p. 83).
Romane „Kelio pabaiga“ Šėtonas nepasirodo. Deja, blogiau tai, kad Džeikobas nesilaiko Gydytojo reikalavimų, kurie kartais pasirodo, švelniai tariant, ne visai humaniški. „Argi neliepiau vengti bet kokių keblumų? – suirzęs riktelėjo Gydytojas. – Argi nesakiau, argi primygtinai nerekomendavau neturėti ryšių su moterimis?!” (p. 217). Ir svarbiausia – šventai laikytis Kairiapusiškumo, Eiliškumo ir Abecėlinės tvarkos principų, kadangi kitaip psichologiniu paralyžiumi sergantis herojus nesugebės priimti gyvenimui svarbaus sprendimo. Šitaip užakcentuojamas pagrindinis mitoterapijos taikymo pavojus: kuriant ir galvojant vaidmenis kitiems, dažnai užmirštama įsigilinti į savo paties vaidmenį. Tokiu atveju tai tampa keliu į Niekur.
Savaime suprantama, visas šis žaidimas – tie mūsų vidiniai pasauliai, kuriuose mes kuriame ir skirstome vaidmenis kitiems, jaunikiai, nuotakos ir vyriausieji pabroliai, tėra tik puikaus psichologo ir talentingo rašytojo flirtas su skaitytoju. „New York Times“ Johną Barthą pripažino „geriausiu šiandienos rašytoju Amerikoje“. Šioje vietoje galima padėti ir tašką.
Rašyti komentarą