„Maskva paskendusi politikavime – po mėnesio šalyje vyks šalies prezidento rinkimai. Maskviečiai audringai reaguoja į tai, kas šiuo metu vyksta – gyviau, nei regionuose. Vienas po kito neseniai įvyko net keli opozicijos mitingai. Žmonės, daugiausia inteligentai, reikalavo sąžiningų būsimų prezidento rinkimų. Nes tik aklas gali nematyti to, kas įvyko per dūmos rinkimus – rinkimai vyko nesąžiningai, ir tai įrodo filmuota medžiaga, o valdžioje liko tie patys žmonės,”– apgailestauja Lietuvoje – Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje – šiuo metu viešintis bosanovos ir svingo atlikėjas, maskvietis Nikolajus Matvejevas.
Savo šalies istorijai ir kultūrai neabejingas atlikėjas pristato išskirtinę programą – bosanovos ritmu aranžuotas karo metais sukurtas tarybinių autorių – Aleksandros Pachmutovos, Michailo Tariverdijevo, Marko Fradkino, Aleksandro Zacepino – bei savos kūrybos dainas. Vilniuje jis jau pasirodė su dainininke Edita Suchotskyte. Kaune, kaip tik šv. Valentino dienos vakarą, kartu su Kauno muzikinio teatro soliste Kristina Siurbyte N. Matvejevas atliks meilės prisipažinimu tapusį hitą „Aš tavęs niekada neužmiršiu“. Klaipėdoje, pritariant grupės „KapelaA“ narei Rasai Serra, dainuos jausmingąjį Arno Babadžanjano „Noktiurną” .
Nikolajau, Maskvoje dedasi rimti dalykai, padebesiais skrajojantys įsimylėjėliai ruošiasi šv. Valentino dienai, o Tu atskridai į Lietuvą. Savo koncertų grafike suradai laisvo laiko? Šalčiai Tau nebaisūs?
Lėktuvai skraido pagal grafiką, o dėl šalčių… Pas mus dar šalčiau. Aš pripratęs prie šalčių, prie minios. Juk ką tik dalyvavau Maskvoje įvykusiuose net trijuose mitinguose. Kodėl? Reikia būti socialiai ir politiškai aktyviam, kad šalyje kažkas pasikeistų.
Kas gali tapti naujuoju šalies prezidentu? Kuris naujos kartos politikas galėtų vadovauti Rusijai?
Pagal apklausas vistiek pirmauja Vladimiras Putinas, jam kol kas nėra alternatyvos, bet ji turi atsirasti, išaugti, ir dabar kaip tik atėjo laikas ją surasti. Rusijoje užaugo nauja karta – mes sekame įvykius pasaulyje, reikalaujame savo teisių, savo laisvių. Juk turi kažkas keistis – kodėl turime kentėti? Reikia kažką daryti, mažinti socialinę atskirtį. Rusijoje labai daug nereikalingų žmonių. Pavyzdžiui – pensininkai. Visą gyvenimą dirbusi mano mama gauna skurdžią pensiją, ir jei ne aš, ji gyventų visiškame skurde.
Viešpatauja korupcija ir savivalė. Pavyzdys – kažkada Maskvoje stovėjo didžiulis viešbutis „Rossija”. Dabar jo nėra – nugriautas. Priežastis? Jis trukdė iš Kremliaus matyti miestą... Sakoma, kad bus statomas naujas. Ten veikusio koncertinė agentūra persikraustė į stadioną Lužnikuose. Visi koncertai, kurie kažkada vyko viešbutyje „Rossija”, dabar vyksta Lužnikuose. Ten, beje, prieš dvejus metus įvyko mano pirmasis pasirodymas. Gražiausios Maskvos studentės rinkimuose taip pat dainavo Prochoras Šaliapinas, Aleksejus Vorobjovas…
Bet juk tai – popscenos vaikinai, laukiami, pavyzdžiui, netrukus prasidėsiančioje „Eurovizijoje“. Turėtum šitame konkurse šansų?
Mano – kitoks „formatas“. Mėgstu Sergejų Rachmaninovą, Vladimirą Majakovskį, Antoną Čechovą, Žaką Brelį, taigi nepatenku į šią „istoriją“. Muzikine prasme ji įdomi, bet ne man... Dabar kaip tik ruošiamasi „Eurovizijai“ ir kaip visada kyla daugybė ginčų, kas vertas dalyvauti. Kažkada nepralenkiamas buvo Dima Bilanas: pagal reitingus, koncertų skaičių, įtaigą. Manau, kad jį netrukus pakeis Sergejus Lazarevas. „Eurovizija“ – šansas pasirodyti naujokams, bet ir nemažai estrados korifėjų nori jame pasireikšti. Tai – tramplinas. Kai šis konkursas vyko Maskvoje, aš jį žiūrėjau. Maskva – mano miestas. Gimiau šalia Naujojo Arbato.
Rusijos televizijų rengiamuose šou nuolat dalyvauja Maskvoje gyvenantys lietuviai. Seki jų karjerą?
Taip, šie šou labai populiarūs, jų reitingai stulbinantys, jie tęsiasi ne vieną sezoną. Maskvoje iš tiesų gyvena labai daug lietuvių, pasiekusių aukštą lygį. Aktorė Tatjana Liutajeva, jos dukra Agnija – kylanti jauna žvaigždė, kurią be proto mėgsta režisieriai, pasirašiusi kontraktą su kosmetikos kompanija. Margarita Drobiazko, Povilas Vangas…
Naujienų pilnas ir Maskvos kultūros pasaulis. Neseniai duris atvėrė suremontuotas Didysis teatras. Spėjai apsilankyti?
Po remonto jame nebuvau – ten neįmanoma patekti. Girdėjau, kad ten – unikali scena, unikali akustika, po rekonstrukcijos rūsyje įrengta dar viena koncertinė salė – salė-transformeris, kurią galima modifikuoti pagal poreikį – surengti bet kokį operos, baleto spektaklį.
Galbūt lankaisi ir „mūsiškiame“ tapusiame J. Vachtangovo teatre?
Taip. Žiūrėjau ten Rimo Tumino spektaklį „Dėdė Vania”. Buvo anšlagas. Antonas Čechovas – ypatingas dramaturgas. R. Tumino pastatymas buvo neįprastas, įdomus, jaudinantis, verčiantis susimąstyti, menininką eiti į priekį. Puikus režiserius plius puiki aktorių vaidyba su Sergejumi Makoveckiu pagrindiniame vaidmenyje. Beje, šis spektaklis yra pelnęs „Auksinės kaukės“ apdovanojimą.
Kaip publika priima bosanovą? Ko gero, džiaugiasi, kad toks jaunas vaikinas, taip gražiai dainuoji senas dainas...
Mano auditorija – brandūs žmonės, ji myli karo laikų dainas. Jos skamba naujai ir mane, jauną artistą, tai labai džiugina. Man smagu, kad žmonės jas supranta. Atliekdamas jas, aš norėjau atsikratyti akademiškumo, ir man tai pavyko.
Kodėl jas dainuoji? Su jomis užaugai?
Mano tėtis – buvęs kariškis, po karo tapęs muzikantu. Jau 12-ka metų jo nėra tarp gyvųjų. Dainą „Tamsis naktis” visada dedikuoju savo tėčiui. Basanovos stiliumi atliekamos tarybinės dainos man suprantamos, artimos. Prodiuseris Vachtangas Kanajanas, dirbantis su Kubos muzikantais, jų albumą man pasiūlė įrašyti Kuboje. Ten dirba aukščiausio lygio basanovos muzikantai. Daugelis Rusijos estrados žvaigždžių savo albumus įrašinėja būtent Kuboje, kviečiasi Kubos muzikantus. Pavyzdžiui, Leonidas Agutinas, kuris savo karjerą pradėjo būtent nuo bosanovos.
Įrašant mano albumą „Transatlantic XX“ dalyvavo labai garsios grupės „Buena Vista Social Club” muzikantai, dvi kviestinės pasaulinio garso žvaigždės: Augusto Enriquezas, buvęs nuolatinis projektų „Pavarotti ant Friends” dalyvis, su kuriuo duetu įdainavome „Pamaskvio vakarus“, ir Joao Donata – daugybę „Grammy“ apdovanojimų pelnęs žinomas brazilų kompozitorius ir atlikėjas, su kuriuo įdainavome A. Babadžanjano „Noktiurną“. J. Donatai – per 70-mt, bet jis vis dar važinėja po pasaulį ir koncertuoja. Yra dirbęs su Frenku Sinatra, Paulu Anka. Tai – šio žanro legendos.
Į Lietuvą atskridai ne pirmą kartą…
Praėjusią vasarą Klaipėdoje įvyko mano koncertas, paskui svečio teisėmis dalyvavau Birutės Petrikytės rengiamame festivalyje „Palanga 2011”. Labai jaudinausi, nes nieko nežinojau apie Lietuvą – nežinojau, kokie čia žmonės, kokie jų interesai, lūkesčiai, bet pasirodė viskas gerai. Kai atliekant antrą dainą publika ėmė dainuoti kartu su manimi, buvo labai malonu. Šiemet renginių organizatorius Giedrius Gustas surengė mano koncertų turą Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. O, pavyzdžiui, Kijeve buvo kitaip - teko kalbėti, publikai pasakoti, kodėl dainuoju tą ar kitą dainą, kodėl.
Ar Tavo aranžuotų ir atliekamų kūrinių autoriai girdėjo Tavo atliekamas dainas? Kaip įvertino? Smarkiai barė?
Atvirkščiai. Pavyzdžiui, iš Aleksandors Pachmutovos už jos dainos „Švelnumas” interpreteaciją sulaukiau komplimento. Hitais tapusias jos dainas nori dainuoti daugybė artistų, bet ji tai leidžia ne visiems. Buvau įdainavęs šią dainą, netgi sukūręs vaizdo klipą, o jos leidimo nebuvau gavęs. Teko važiuoti pas ją į namus, susipažinti su ja ir jos vyru Aleksandru Dabranravovu, kuris yra šitos dainos žodžių autorius. Jaudinausi nežmoniškai – kas bus, jei nepatiks ir pasakys: „Ne”. Bet jiems patiko. Esu įdainavęs ir Aleksandro Zacepino „Akimirka” iš kino filmo „Sanikovo žemė”. Kitų dainų autorių jau nebėra gyvųjų tarpe.
Tuo pat metu įrašinėju ir savo autorinių dainų albumą. Rašau tekstus, o muziką kuria mano draugas. Tai – sudėtingas, kankinantis procesas, tikiuosi, kad ateityje pagal vieną iš mano dainų bus nufilmuotas ir vaizdo klipas.
Rusai mėgsta bosanovą, plūsta į Tavo koncertus?
Bosanova, džiazas vis labiau populiarėja, labai gerai parduodama. Daugelyje Maskvos restoranų vyksta džiazo, Lotynų Amerikos vakarai, kviečiami patys garsiausi pasaulio džiazo atlikėjai. Atvažiuoja vienam arba dviem vakarams, rengia koncertus. Žmonės šoka – Lotynų Amerikos muzika uždeganti. Tuo tarpu bosanova – atpalaiduojantis žanras.
Deja, aistringiausios jos propaguotojos Cezarios Evoros neseniai nebeliko. Ji buvo Tavo įkvėpėja?
Gaila senutės. Ji labai dažnai atvažiuodavo į Maskvą – pora kartų per metus tai tikrai. Jos koncertuose būdavo anšlagai. Žmonės ją mylėjo. Aš taip pat mėgdavau juose lankytis. Štai ką reiškia dainuoti širdimi – nereikia dekoracijų, baleto, puošnių drabužių. Jai dainuojant per odą lakstydavo „skruzdėlytės“.
Tu šitą muziką nori paversti Rusijos elito muzika?
Aš pristatau „miksą“ – paėmiau gerą tarybinių laikų muziką ir jai suteikiau bosanovos skambesį – man norėjosi atsikratyti akademiškumo. Norėjosi pridėti intymumo, šilumos. Atrodo, kad man tai pavyko.
Kaip saugai bosanovai tinkamą savo balsą – minkštą, žemą, išskirtinio tembro?
Ko gero jį paveldėjau iš savo tėčio, o paskui mokiausi, treniravau – balsą reikia mankštinti. Dainavimas - tai kvėpavimas. Ledus valgau kada tik noriu. Žemiems balsams mažai kas kenkia. Tai tenorams negalima nieko šalto, jaudintis, netgi seksu užsiimti prieš koncertą. Visa tai atsiliepia balsui. Aš galiu dainuoti net užkimęs. Deja, estradoje nebeliko žemų balsaų – jie nemadingi. Kažkada mano tėtis draugavo su labai populiariu žemą balsą turėjusiu Jurijumi Guliajevu. Beje, jis irgi dainavo A. Pachmutovos „Švelnumą”. Žemą balsą turėjo Muslimas Mahomajevas, Josifas Kobzonas, Edurdas Hilis, bet jų era baigiasi.
Su kokia Rusijos žvaigžde dainavai Tu? Svajoji padainuoti? Su Kristina Orbakaite?
Duetu dainavau su Aleksejumi Kortnevu. Su Kristina – dar ne. (Juokiasi.) Ji man labai patinka kaip dainininkė. Ji – labai darbšti, nuolat keičiasi, ieško naujo skambesio, formos, kompozicijų. Kiekviename dainos klipe – skirtinga. Beje, bosanovos ji dar nedainavo… (Šypsosi.)
Rašyti komentarą