Tarp naujų sienų gyvuojančios sostinės „Lietuvos aido“ galerijos svečias - tapytojas Vytenis Lingys, pateikęs bene dvidešimt pastaraisiais metais sukurtų drobių.
Na, svečiu V.Lingį gali vadinti tik su išlygom. Jau kuris laikas jis yra vienas šios galerijos globojamų autorių. Pakanka tik krapštant galvą nekaltai mestelėti: „Gal vertėtų kokią parodą surengt?..“ Ir galerija tuoj siūlo - rudenį. O autorius siūlo neskubėti - permesti į Naujuosius. Tad nuo vasario 7 dienos veikia „Nuliniais metais“ įvardyta V.Lingio tapybos ekspozicija. Ir tas naujumas kažkoks neatsitiktinis. Mat parodą menininkas rengia ne tada, kai susidaro daugiau darbų, o kai naujumu sušvyti jo paveikslai.
Keitiesi, žmogau
Regis, 2009-aisiais Vilniaus grafikos meno centre vykusios parodos piešinius V.Lingys vėl „aprengė“: susivijusios figūros pasipuošė spalvomis, įsuko tonų ir pustonių verpetus. Tačiau balta anų kūrinių spalva niekur nedingo, tik pasišiaušė tirštesniais potėpiais, tapo kūniškesnė, virto „faktūra“. „Ankstesniuose darbuose buvo daugiau literatūrinių pasakojimų, dabar mėginu kalbėti jausmais. Nežinau kodėl, tiesiog... keitiesi žmogus“, - svarstė autorius. Juokėsi: tapinių baltumas - ne mados klyksmas, ne žiemos sezono užgaida. „Balta spalva gali daugiau aprėpti - ir į plotį, ir į gylį. Ji - kosmiškesnė, padeda pakilti virš materialumo, tikrovės“, - aiškino menininkas.
Žvaigždėtas rudens dangus - juodas. Tačiau švyti. Štai tas švytėjimas ir vilioja V.Lingį pastaraisiais metais. Net parodą norėjęs pavadinti „Švytėjimu“. Vis dėlto pasirėmė laiko kategorija. „Nuolat jutau ribą tarp kažkokios pradžios ir pabaigos. Štai paveikslas „Nojaus arka. Atoslūgis“. Pati tema, regis, graži. Kita vertus, buvo nuskandinta visa žmonija. Gali rinktis - tapyti puvėsius arba manyti, jog tas įvykis vedė žmoniją į šviesą, į nauja. Drobėje „Pirmoji diena“ rodau kankinamą Kristų, kai jam praduriamas šonas. Vėl pasirinkimas: visa tai vaizduoti mėsomis ir kirminais? Bet juk jo nukryžiavimas buvo naujos epochos, žmonijos atsivertimo pradžia“, - dėstė dailininkas. V.Lingio kūrinių pavadinimai - lyg raktas į gelminę jų sąrangą. „Ko negaliu nutapyti, pasakau žodžiu. O ko negaliu užrašyti, nutapau. Visko paaiškinti paveiksle neįmanoma, reikia remtis sielos logika“, - įsitikinęs tapytojas.
Tapyti, tapti amžinam
V.Lingio tapyba - mėginimas įsiveržti į ten, kur BŪNA mūsų sapnai, mintys, prisiminimai. Pastanga atkurti žmogaus sielos ir daiktiškojo pasaulio spalvas. Net prancūzų ar flamandų meistrų „citatos“ naudojamos netiesiogiai, pakeistos kūrėjo sąmonės, atminties filtrais. „Yra asmeninė atmintis ir ankstesnių laikų atmintis. Apie juos sužinojau iš tėvų, knygų, pasaulio istorijos. Visa tai manyje „plaukioja“ ir kaskart iškyla į paviršių - nieko negaliu padaryti, - tvirtino V.Lingys. Dailininko drobėse pilna senųjų Egipto, Finikijos, kinų, japonų kultūros ženklų, europinės tapybos užuominų. „Verda“, pasak autoriaus. „Gyvenimą matuojame dešimtmečiais, tačiau Visatos mastu tai - niekis. Man įdomiau štai kas: ir dabar, ir prieš tūkstančius metų lietuje sušlapęs žmogus jautėsi taip pat. Nesakau, jog tapydamas amžinus dalykus, tapsiu amžinesnis. Tačiau per juos turiu galimybę kreiptis į visus pasaulio žmones be vertėjo.“
Puikiai tapytojo manieros subtilumą, prancūzišką jos „būdą“ nusako vieno kūrinio pavadinimas - „Nykstantis šešėlis“. Mėginimas pavaizduoti, pagauti, regis, nematomus dalykus - gamtos spalvų kaitą, akimirkos koloritą. Dailininkas prisiminė: „Mūsų platumose šešėliai gan ilgi. Tačiau teko lankytis prie pusiaujo, kai vidury dienos šešėlis visai pradingsta. Sakiau bičiuliui: „Žiūrėk, nėra šešėlio, jis pasislėpė manyje. Jam turbūt irgi karšta, - paradoksaliu pastebėjimu dalijosi tapytojas. - Į vakarą šešėliai ėmė ilgėti, kol užslinko naktis. Tuomet pirmąkart taip aiškiai suvokiau, kad naktis yra milžiniškas šešėlis.“
Vidinė laisvė
Svarbiausia tapytojui - vidinė laisvė. Studijuodamas Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Dailės akademija) V.Lingys su bičiuliais protestavo, maištavo prieš lietuvišką tapybos mokyklą. „Ji man buvo visiškai nepriimtina. Tai buvo vidinis, intuityvus protestas. Ketvirtame penktame kurse tyčia tapydavau nesuderinamais deriniais. Labiau patiko čiurlioniškoji kūrybos erdvė. Ir dabar reikia maištauti, tik, žinoma, ne žodžiais, o darbais“, - kvietė V.Lingys. Tačiau studijų metai - ne tik protestai, bet ir amato studijos, ir diskusijos. Su dėstytojais Jonu Švažu, Antanu Gudaičiu, Aloyzu Stasiulevičiumi kalbėta apie meno dalykus. Dar anksčiau jis mokėsi Vilniaus Ivano Černiachovskio vakarinėje vaikų dailės mokykloje. Ten dėstė visas dailės žvaigždynas - dailininkai Arvydas Šaltenis, Petras Repšys, Antanas Kmieliauskas, Igoris ir Marija Piekurai, kultūros istorikas Alfonsas Andriuškevičius. „Galėjai gauti pačius geriausius dailės pagrindus“, - teigė parodos autorius.
Kitaip negyvens
V.Lingys gyvas kūryba, knygomis, kultūros ištekliais. Dirba kasdien, tačiau per daug savęs neversdamas: nori - tapo, nori - paišo, nori - skaito knygas. „Jei pakanka varškei ir duonai - puiku. Jei atsiranda daugiau pinigų, nusiperkame šio to daugiau. Taip gyvenau 55 metus, manau, kad ir likusį laiką kitaip negyvensiu, - spėjo dailininkas. - Jei ko prireikia, galiu nueiti į statybas, išgręžti skylę, iškasti duobę, užsidirbti pinigų. Už juos nusipirkti dažų ir toliau tapyti.“ Jo neviliojo ir pedagoginis darbas. Mat nemano esąs talentingesnis už visus „rembrantus“. Be to, nepakeltų atsakomybės kasryt tuo pačiu metu pasirodyti prie mokslų motinos durų. „Žiniomis mielu noru galėčiau pasidalyti, patirties turiu. Bet lįsti į ciklišką gyvenimo ratą nenoriu“, - teigė V.Lingys.
Dailininkas dirbo teatre, sukūrė keliolika scenografijų. Pirmąją - prieš trisdešimt metų Leningrade (dabar - Sankt Peterburgas). Tai buvo režisieriaus Juozo Javaičio diplominis darbas pagal Federico Garcia Lorca „Dono Perlimplino meilę“. Po to atsidūrė Šiauliuose, su Rimu Tuminu - Jaunimo teatre, su Kostu Smoriginu - Jaunimo ir „Domino“ teatruose. Su režisieriais Romu Lileikiu ir Olegu Ditkovskiu kūrė kiną.
Jo karta
Prieš kurį laiką kultūros filosofas Antanas Andrijauskas „Lietuvos žinioms“ prisipažino ilgai stebėjęs V.Lingio kartą, kuri brendo tuo metu, kai brežnevinė saulė leidosi į geležinius Jurijaus Andropovo gniaužtus. Tas laikas davė ryškių asmenybių: Šarūnas Sauka, Nomeda Saukienė, Vaidotas Žukas, Ramūnas Čeponis. „Devintojo dešimtmečio pradžia dailės institute buvo intensyvaus dvasinio gyvenimo metai. Daug kalbėta apie plastiką, formą, meno subtilybes, jautėsi glaudaus bendravimo atmosfera. Slogi epocha skatino susitelkti, brandino pasipriešinimo, gyvybės energiją“, - prisiminė profesorius. V.Lingio kūrybą, jo nuomone, paveikė dvi tradicijos. Iš japonų jis mokėsi baltos spalvos ir dėmės, lakoniškos komponuotės ir ypatingo jautrumo. Kaip ir jo kolega R.Čeponis, V.Lingys yra lankęsis Tekančios saulės krašte. Taip pat jį vedė ir prancūzų mokykla. „Šios tradicijos yra itin artimos - artistiškos, elegantiškos, subtilios. Abi jos ugdė profesionalų požiūrį ir supratimą, kad menas yra formų plastikos kalba. Mes mėginame tai kompensuoti naratyvu, pasakojimu, literatūriškumu“, - sakė A.Andrijauskas.
Rašyti komentarą