Aktorė, skaitovė, renginių režisierė Virginija Kochanskytė yra aplankiusi daugybę pasaulio šalių ir miestų, bet vis su spektakliais, programomis ar kokia misija. „Laukiu nesulaukiu, kada mano vyras Arūnas išsivaduos nuo darbų ir važiuos su manimi, bet prie darbų jis ,,prisirakinęs“ jau 30 mūsų bendro gyvenimo metų, tad į Paryžių išvažiavau „paviliota“ draugės“, – sakė V. Kochanskytė, pirmą sykį iškeliavusi į Karaliaus Saulės išgarsintą miestą, tačiau ne sykį pasigailėjusi, kad šalia nebuvo jos vyro.
Meldėsi Paryžiaus bažnyčiose
„Pavyzdžiui, kildama į Eifelio bokštą sužinojau, kad prancūzai turi tokią tradiciją – viršutinėje bokšto apžvalgos aikštelėje pasibučiuoti su mylimuoju. Kai pasikėlėme, kelios poros, tik iššokę iš lifto, puolė bučiuotis, o mums su drauge teko tik apgailestauti, kad šalia nėra mūsų vyrų. Beliko fantazuoti...“ – juokiasi pirmą kartą į Eifelį kilusi, bet toli gražu ne vien apie šią pikantišką tradiciją sužinojusi V. Kochanskytė. O ką jau kalbėti apie Paryžiaus muziejų lankymą – su vyru skulptoriumi mėgautis meno lobiais būtų buvę dar įdomiau ir mieliau.
„Prieš kelionę paskaičiau knygą ,,Vadovas po Paryžių“ – pasirodo miesto globėja yra šv. Genovaitė. Kaip tik šiuo metu filmuojuosi seriale „Pavogta laimė“, kuriame mano herojės vardas yra Genovaitė, taigi režisieriams pasakiau: „Turite mane išleisti aplankyti savo miesto ir būtinai nusifotografuoti prie Šv. Genovaitės bažnyčios ar skulptūros.“ Nuotraukų parsivežė tiek, kad vargu ar jie lengvai suras laiko visas peržiūrėti.
Paryžiuje Virginiją pasitiko bičiulė, teatro mokytoja Joelle, kuri netrukus atvyks į Lietuvą vykdyti Prancūzijos ambasados Lietuvoje numatytos programos – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos universitetuose prancūzų kalbą studijuojančius, tarp jų ir Virginijos studentus, mokys ne tik taisyklingos prancūzų kalbos, bet ir gražios kalbos meno.
„Buvo smagu Paryžiuje susitikti tikrą paryžietę. Juk miestas, šalis labiausiai per žmones skleidžiasi. Bent jau man. Sekmadienį kartu su ja nuėjome į Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, dalyvavome grigališkose šv. mišiose.
Net nemokėdama kalbos lengvai supratau maldų žodžius – kunigo intonacijos priminė sakomas lietuviškai. Prisiminusi drauge su jaunosiomis Lietuvos operos žvaigždėmis Liudu Mikalausku ir Egidijumi Bavikinu sukurtą spektaklį ,,Ten, kur svajonės lekia!“, kuriame Egidijus atlieka ariją „Paryžiaus katedra“, o aš skaitau eiles apie tai, kaip būtų nuostabu stebuklingą meilės išpažinties akimirką patirti legendinėje Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, nusiunčiau jam žinutę: ,,Labas iš Notre Dame!“ Iš karto sulaukiau atsakymo: ,,Bonjour iš Kauno katedros!“
Aš meldžiausi Paryžiuje, jis giedojo Kaune. Tuo pat metu! Visai kaip spektaklyje...“ – pasakojo Virginija ir visiškai tuo nesistebėjo! Kitaip ir būti negalėjo, juk sakoma: svarbiausia turėti svajonių ir jos kada nors išsipildys! Tai ne kartą patyrė – regis, kažkas išgirsta jas, slapčiausioje širdies kertelėje užgimusias.
Monmartro kavinukėje šildėsi kava ir karštu vynu
Mišias išklausė ir ant Monmartro kalvos stovinčioje Švč. Jėzaus Širdies bazilikoje, uždegė žvakeles, pasimeldė už mylimus žmones, o paskui kavinukėje šalia Monmartro aikštės, kur būriuojasi dailininkai, gėrė karštą vyną ir mėgavosi bohemiška atmosfera, aprašyta daugybėje knygų apie prancūzų dailininkus. Nors dulkė lietutis, šalta nebuvo – šildė elektrinės lempos, buvo jauku ir smagu. Virginija prisiminė kolegos Petro Venslovo žodžius: „Paryžius neatsiskleis, jeigu neprisėdai kokioje nors kavinukėje veidu į gatvę (tikrai, kėdės prie visų kavinių atsuktos į gatvę – lyg teatre) ir nepasimėgavai šurmuliuojančios, skubančios, margos minios vaizdu...“ Taigi prisėdo, pažiūrėjo ir Petrui parašė: ,,Tavo tiesa, dabar galiu pasakyti – buvau Paryžiuj! O ne perbėgau per jį, ieškodama įspūdžių...“
Monmartro dailininko piešto savo portreto Virginija neparsivežė. „Aš labiau norėčiau, kad mane koks nors dailininkas prorafaelitas arba kuris iš secesijos meistrų nutapytų – tarp gėlių, drugelių, egzotiškų paukščių, besiplaikstančiais plaukais, paskendusią puošnios suknelės klostėse...“ – žydrąją svajonę juokdamasi išdavė Virginija.
Pirmą kartą lankantis Paryžiuje, aktorę apėmė keistas jausmas – tarsi čia jau yra buvusi, viską žino: atpažino O. de Balzaco, V. Hugo ir kitų didžiųjų prancūzų rašytojų knygose aprašytas vietas ir herojus, dailininkų Van Gogho, C. Moneto, A. Renoiro paveikslų „natūrą“. Jų originalus matė Orsė, Luvro muziejuose. Pastarajame patyrė ypatingą prancūzų galantiškumą. Apžiūrėjusios daugybę pasaulinio meno šedevrų, Virginija su drauge nutarė: negali išeiti nepamačiusios Milo „Veneros“! Buvo darbo pabaiga, turėjo skubėti, tad budinčio muziejininko paklausė, kur ją kuo greičiau rasti, o jis ne tik parodė jos buvimo vietą, bet ir sekė iš paskos ir žiūrėjo, ar tikrai dvi meno gurmanės ras ir pamatys garsiąją skulptūrą.
Paryžietės – net žiemą su bateliais Daugiau>>
Rašyti komentarą