Lietuvos pramonininkų konfederacija (LPK) atlikusi apklausą konstatuoja, kad labiausiai nuo „Snoro“ bankroto nukentėjo smulkieji verslininkai, iš stambesnių tik 14 proc. didžiųjų Lietuvos gamintojų atstovų teigė nukentėję, o 86 proc. – kad „Snoro“ bankrotas neturėjo jokios įtakos įmonių veiklai. Jų atstovai ir toliau sieks atgauti nedraustus indėlius – legalius pinigus, o atsakomybės už banko bankrotą reikalauja iš priežiūros institucijų.
Pasak Šarūno Biručio, LPK atstovo vyriausybėje bei „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijoje, dabar belieka apgailestauti, kad vyriausybės ir Lietuvos banko galios yra gana mažos.
„Investuotojams, kurie laikė lėšas, deja, įstatymai nėra palankūs – neapdrausti indėlininkai, arba kreditoriai, eilėje atgauti indėlius yra ketvirti, anot Š. Biručio, nors „daugelyje valstybių, ko gero, taip nėra“. Galima suabejoti indėlių fondo (Indėlių ir investicijų draudimo įmonės – Alfa.lt) veikimu. Ar jis veikia tada, kai negauni iš banko turto ir apdraudžia likusią dalį? Pavyzdžiui, jei turi 200 000 eurų indėlį, tai pats bankas galbūt galėtų grąžinti 100 000 eurų, o likusią dalį grąžintų draudimas“, – svarstė Š. Birutis.
Pasak jo, iki šiol niekas labai neabejojo tomis taisyklėmis ir niekas nesidomėjo, nes netikėjo, kad taip gali įvykti. Jo žodžiais, iškyla konstitucingumo klausimas ir teisėtų lūkesčių neišpildymo klausimas, nes tai legalūs, o ne kokio nors šešėlinio verslo pinigai.
Š. Birutis sakė, jog vyriausybės įtaka post factum jau maža, o gali būti didelė Seimo įtaka, tačiau kokia ir kaip tokia įtaka gali būti pasiekta, jis nesukonkretino.
„Ta didelė grupė indėlininkų nepelnytai, ne dėl savo kaltės yra nukentėjusi, o dėl akcininkų ir valstybės priežiūros institucijų“, – tikino jis, sakydamas, kad indėlininkai ir kreditoriai pasigenda „Snoro“ bankroto administravimo skaidrumo.
Paprašytas skaidriai nurodyti savo asmeninius interesus „Snoro“ banke, jis sakė: „Aš asmeniškai keliuose bankuose turiu sąskaitas ir vienokius ar kitokius suformuotus portfelius, tai lygiai taip pat ir „Snore“ turėjau. Tai daugiau nei draudžiamoji suma.“
Kokia ta suma, jis neatskleidė, tačiau tepasakė, jog „Snoro“ žlugimo nelaukė.
„Aš esu teisininkas ekonomistas ir labai aktyviai žiūrėjau visas audito ataskaitas, signalus iš Lietuvos banko – apie visus bankus, tarp jų ir apie „Snorą“ – naujas akcijų emisijas, deja, signalų tokių tikrai nebuvo, išskyrus tai, kad matant, kai kritimas vien per praėjusius metus, nuo metų pradžios iki bankroto, vertybinių popierių rinkos kritimas buvo apie 40 proc., tai natūralu, kad bankų vertybiniai popieriai arba investuotos lėšos irgi turėjo būti kritusios, – save ramino Š. Birutis. – Be abejo, turi įvertinti, kad bankas tokiu atveju negalėjo būti mokus.“
Jo manymu, žmonės, kurie „išvis su ekonomika nesusidūrę“, tikrai šioje vietoje labai pasitikėjo Lietuvos valstybės institucijomis, pirmiausia Lietuvos banku.
Kokia turėtų būti prevencija, kad nepasikartotų toks įvykis? Pasak Š. Biručio, tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys moka pakankamai didelius mokesčius valstybės institucijoms.
„Jei pasižiūrėsime į Lietuvos banko darbuotojų skaičių, jų atlyginimų vidurkį, jis gerokai viršija Lietuvos atlyginimų vidurkį. Jeigu mokame, norime geros paslaugos, norime garantijų, kad tokie dalykai nevyktų. Atsakomybė vienaip ar kitaip tenka priežiūros institucijoms“, – tikėdamasis, kad priežiūros tarnybos dirbs atsakingiau, Alfa.lt sakė LPK atstovas vyriausybėje bei „Snoro“ indėlininkų ir kreditorių asociacijoje.
Verslui sukėlė sumaištį
Savo ruožtu trečiadienį LPK paskelbė tyrimo duomenis, kurie skelbia, jog banko „Snoras“ bankrotas neigiamai paveikė Lietuvos apdirbamąją pramonę, tačiau sisteminės rizikos sektoriui nesukėlė. Nuo banko bankroto nukentėjo 14 proc. didžiųjų Lietuvos gamintojų, o 86 proc. respondentų teigė, kad „Snoro“ bankrotas neturėjo jokios įtakos įmonių veiklai. Banko bankrotas labiausiai paveikė medienos bei maisto pramonės šakas, kuriose su sunkumais susidūrė atitinkamai 32 ir 21 proc. respondentų.
Pasak LPK analitiko Aleksandro Izgorodino, neigiama „Snoro“ bankroto įtaka buvo jaučiama per kelis veiksnius. Pavyzdžiui, dėl užšaldytų lėšų buvo pristabdyti ir neįvykdyti kai kurių įmonių plėtros planai bei investicijos. Dalis įmonių neįvykdė įsipareigojimų dėl plėtros savo klientams, o tai sukėlė Lietuvos gamintojams papildomų finansinių komplikacijų. Kitas dalykas – dėl banko bankroto dalis įmonių nesugebėjo laiku atsiskaityti su žaliavų tiekėjais bei darbuotojais, o dalies respondentų partneriai, laikę lėšas banke „Snoras“, vėlavo laiku atsiskaityti su apklausoje dalyvavusiais gamintojais.
Jo teigimu, regionuose, kuriuose banko „Snoras“ veikla buvo itin gerai išplėtota, buvo jaučiamas akivaizdus pardavimo sumažėjimas. Dėl investicijų į banko „Snoras“ indėlių sertifikatus (kurie nėra apdrausti indėlių ir investicijų draudimu) reikšmingai nukentėjo kai kurių įmonių finansinė padėtis. Banko bankrotas esą sumažino dalies gamintojų optimizmą bei padidino įmonėse vyraujantį neapibrėžtumo lygį.
Rašyti komentarą