Praeitą vasarą atostogų nenusimatė: krizė, sunkmetis, reikia dirbti, o keliauti tai labai norisi, kaip sakoma kartą paragavus – negali sustoti. Ir čia kaip perkūnas iš giedro dangaus – akcija – Eurolines Lux Express parduoda bilietus po vieną litą. Rinktis galima buvo vieną iš trijų miestų: Ryga, Talinas, Varšuva. Kadangi Rygoje ir Taline teko pabuvoti, tad mūsų keliai šį kartą veda į Lenkiją. Viena papildomai uždirbta išeiginė ir turime tris dienas, kurias skiriame ne tik Varšuvai, bet ir Krokuvai, ir Zakopanei.
Krokuva – Lenkijos kultūros sostinė
Šią dieną Varšuvoje neužsilaikome, perkame traukinio bilietus į Krokuvą. Biletai parduodami be vietų nurodymo, o traukinys atvažiuoja pilnut pilnutėlis, tad pusė kelio praleidžiame stovėdami, vis dėl to lenkai keliauja po savo šalį, Lietuvoje tokių pilnų traukinių neteko matyti.
Krokuvą pasiekiame apie pusę vienuolikos. Ji mus pasitinka saulėtu, šiltu oru ir šurmuliu nuo daugybės turistų. Tolimesnis mūsų maršrutas drieksis iki Zakopanės, bet kadangi dar pirma dienos pusė, nusprendžiame keletą valandų skirti Krokuvai.
Krokuvos pavadinimas kilęs iš kunigaikščio Krakov vardo. Pirmą kartą Krokuva paminėta 967 m. rytų pirklio. Šiandien Krokuva – muziejus po atviru dangumi su nepakartojama ir nuostabia atmosfera. Trumpą ekskursiją pėsčiomis pradedame nuo Turgaus aikštės, į kurią veda dauguma senamiesčio gatvelių. Turgaus aikštėje verda gyvenimas ir šiandien: prekiauja suvenyrais, galima pasivažinėti arklių traukiama brička, turistus linksmina gyvos skulptūros. Šalia aikštės stūkso nepakartojamo grožio Šv. Marijos bažnyčia. Tokio įspūdingo grožio bažnyčios dar neteko matyti. Nuo aikštės patraukiame link Vavelio pilies, vidun neeiname, nes trūksta laiko. Daug įspūdingiau ši pilis atrodo iš priešingos pusės Vyslos. Pasigrožėję Krokuvos senamiesčiu važiuojame į Zakopanę.
Zakopanė – Lenkijos kalnų kurortas
Zakopanė – kalnų miestelis įsikūręs Tatrų papėdeje Slovakijos pasienyje. Šis kurortas gyvybingas ištisus metus: pavasarį, vasarą ir rudenį atvyksta norintys palaipioti po kalnus, žiemą užgriūna slidinėjimo entuziastai.
Atvykę į Zakopanę, iškart ieškome turizmo informacijos centro, nes laiko turime nedaug, o pamatyti norisi kuo daugiau. Bet čia mūsų nenudžiugina: vienos dienos labai mažai, kad pamatyti ir kalnus, ir gražiausią slėnį – kalnų perėją Koščoliska (Dolina Koscieliska). Bet mes nusprendžiame surizikuoti ir suspėti, bet kaip gausis – žiūrėsim rytoj.Šio vakaro tikslas – susirasti nakvynę. O tai padaryti Zakopanėje labai lengva, jau autobusų stotyje pasitinka „močiutės“ siūlančios nakvynes, bet mes nusprendžiame surasti nakvynę bevaikčiojant po miestelį. Čia beveik kiekvienas namas siūlo nakvynę. Ant šių namų tvorų, durų kabo iškabos: „Pokoji“. Dauguma namų – trijų aukštų: pirmame aukšte gyvena šeimininkai, kiti du – nuomuojami turistams. Nesunkiai suradę nakvynę, nusprendžiame pasivaikščioti po pagrindinę pėsčiųjų gatvę – Krupuvki. Visas vakarinis Zakopanės gyvenimas verda būtent šioje gatvėje. Čia įsikūrę dauguma viešbučių, kavinių, restoranų, suvenyrų parduotuvių. Taip pat prekiaujama vietiniu kalnų sūriu, įvairiais gaminiais iš vilnos. Pasivaikščioję, pasigrožėję vietine architektūra, nuostabia kalnų panorama, sukame link laikinų namų, ryt teks anksti keltis.
Šio vakaro tikslas – susirasti nakvynę. O tai padaryti Zakopanėje labai lengva, jau autobusų stotyje pasitinka „močiutės“ siūlančios nakvynes, bet mes nusprendžiame surasti nakvynę bevaikčiojant po miestelį. Čia beveik kiekvienas namas siūlo nakvynę. Ant šių namų tvorų, durų kabo iškabos: „Pokoji“. Dauguma namų – trijų aukštų: pirmame aukšte gyvena šeimininkai, kiti du – nuomuojami turistams. Nesunkiai suradę nakvynę, nusprendžiame pasivaikščioti po pagrindinę pėsčiųjų gatvę – Krupuvki. Visas vakarinis Zakopanės gyvenimas verda būtent šioje gatvėje. Čia įsikūrę dauguma viešbučių, kavinių, restoranų, suvenyrų parduotuvių. Taip pat prekiaujama vietiniu kalnų sūriu, įvairiais gaminiais iš vilnos. Pasivaikščioję, pasigrožėję vietine architektūra, nuostabia kalnų panorama, sukame link laikinų namų, ryt teks anksti keltis.Ankstyvą sekmadienio rytą skubame link autobusų stoties, nuo kurios mikroautobusas mus nuveš į Kuznicą, būtent iš čia keltuvas kelia į Kasprovo viršūnę (Kasprowy Wierch). Nors dar ankstyvas rytas ir keltuvai dar nedirba, bet jau išsirikiavusi nemaža eilė. Gąsdintis, kad teks ilgai laukti, nereikia, keltuvai neseniai pakeisti, ir dabar kelia žymiai greičiau – 15 minučių ir mes jau viršuje. Bekylant maloniai nustebino, kad vienas iš lenkų išgirdęs ne lenkų kalbą, užleidžia vietą keltuve prie lango. Tad turime progą grožėtis nuostabiais kalnų vaizdais: audros išguldytu mišku, kylančios saulės rausva spalva nudažytomis viršūnėmis.
Kalno viršūnėje galima praleisti laiko, kiek tik norisi, na nebent norite atgal sugrįžti irgi keltuvu, tuomet laiko turėsite nedaug. Bet mes buvome nusprendę nusileisti savo kojomis. Trasas galima rinktis įvairiausių sudėtingumų ir ilgio. Jos skirstomos į geltoną, žalią, mėlyną, raudoną ir juodą. Jos tarpusavyje susikerta, tad galima iš sunkiausios trasos pasukti ir į lengvesnę. Trasų spalvos žymimos ant akmenų, medžių, o susikirtimo vietose stovi nuorodos ir nurodomas laikas, kiek užtruksite vienoje ar kitoje trasoje, tad tikrai nepasiklysite. Be to jei per ilgai užsibuvote kalnuose, tai pernakvoti galėsite ir kalnų trobelėse, tik būtinai perspėkite šeimininkus, pas kuriuos apsistojote, kad be reikalo jie nesijaudintų jog pasiklydote kalnuose.Mes nusprendžiame pasiekti aukščiausią lenkijos Tatrų viršūnę – Svinicą (Swinica), kurios aukštis 2278 metrai. Į ją kopiame ketera, per kurią eina Lenkijos ir Slovakijos siena. Tad galime sakyti, kad vieną koja buvome ir Slovakijoje. Pakeliui sutikti visi žmonės sveikinasi, besileidžiantys žemyn praleidžia kopiančius į viršų. Į Svinicą užkopę juodąja trasa, žemyn jau leidžiamės lengvesnia – žaliąja. Aplinkui akis džiugina vis kiti kalnų peizažai, mažos kalnų pušelės, tarsi iš pasakų išdygusios trobelės, didžiulės prisirpusios mėlynės, nuo kalnų boluojančios tarsi sniegas nusiritusių akmenų sankaupos, kelią pastoja sraunūs kalnų upeliai.Besileidžiant žemyn sukame į šoną ir aplankome Penkių ežerų slėnį (Dolina Pieciu Stawow Polskich). Tai nuostabūs smaragdinės spalvos, skaidrūs tarsi stiklas ežerėliai. Matosi kaip palei dugną plaukioja žuvytės – atrodo ištiesi delną ir jos pačios sušoks į tavo rieškutes. Pasigrožėję ežerais renkamės lengviausią ir trumpiausią trasą, nes dar norime aplankyti Koščielna perėją (Dolina Koscieliska). Besileidžaiant sutinkame daug įvairaus amžiaus žmonių: nuo senelių iki šeimų su mažais vaikais, kurie atrodo neseniai pradėjo vaikščioti, net ir nėščios moterys lipa į kalnus. Matyt pas zakopaniečius jau įgimta meilė kalnams ir laisvalaikį jie leidžia kalnuose. Nusileidę nuo kalnų sustojame trumpam pailsėti vienoje iš kavinukių: užkandame karšto kalnų sūrio, atsigeriame kalnų žolelės arbatos ir važiuojame atgal į Zakopanės stotį, o iš ten – į Koščielna perėją.
Rašyti komentarą