Ką šlubis gali pasakyti apie Herberto von Karajano meną, jeigu jam iš pat pradžių pasakyti, kad jis – šlubis? Taip pasakiau ne aš, o kitas genijus – Žvaneckis. Tačiau abu mes kalbame apie tą patį. Apie idiotų pastangas diskutuoti taip, kad niekas su jais nebediskutuotų. Kodėl? Todėl, kad jie šlubi!
Nebijau būti apkaltinta, kad rašau piktai, nes iš tiesų šįkart rašau įtūžusi, nes paskaičiau V.Valiušaičio žodžių try… „Delfyje“ apie „korumpuotą žiniasklaidą“. Medalis man už kantrybę…
V.Valiušaitis: „Žiniasklaida visuomenės traktuojama kaip gana neskaidrus, uždaras, abejotinų ryšių ir interesų saistomas socialinis subjektas, kurio elgesys neatsiejamas nuo korupcinių santykių“. Tam tipeliui su reta barzdele (tai – faktas, skirtingai nuo žiniasklaidos korupcijos) nesvarbu, kad jo faktai neatitinka tikrovės. Pretekstu jam pasisakyti tapo visuomenės nuomonės tyrimas, kuriame tauta, priešingai – pareiškė nelaikanti žiniasklaidos didžiai korumpuota, bet mano, kad ji yra antra pagal svarbą kovojant su korupcija kituose plotuose.
Tačiau Valiušaičiui norisi kitaip. Jam norisi pasakyti, kad visi tie, kurie velka į dienos šviesą Degučius, Kubilius, Kirkilus, Baranauskus, Romanovus, prokurorus, Abonentus, ir kurie kiša po nosim mikrofonus Valiušaičio sponsoriams, lenda per tvoras į jų gerą, – visi jie, žurnalistai, yra blogis, prieš kurį reikia teisingų, „baltųjų“ žiniasklaidininkų cenzūros. Taip ir parašė: „Reikalingas savotiškas „baltosios bangos“ sąjūdis žiniasklaidoje“. Baltos bangos, ar baltos kapituliacijos nosinaitės sąjūdis? Žinoma, kad kapituliacijos. Ir žinoma, kad rinkimų išvakarėse. Nes rinkimai virsta pinigais tik tada, kai procesas yra kontroliuojamas. O kapitalizmo sąlygomis kontrolė vykdoma per pinigus.
Čia sena kito „balto“ – Dainiaus Radzevičiaus – visuomenei nežinomo „žurnalistų sąjungos pirmininko“ svajonė: suimti į vienas – savo su chebra (dar, tikriausiai, dalintųsi su Kūriu ir Miliūte) rankas visą žiniasklaidos papirkinėjimo fondą: valstybės ir Europos sąjungos pinigus, skirtus šiųjų gerų darbų viešinimui. Net suskaičiavęs yra, kiek tai būtų. Milijonų milijonai! „Baltiesiems“ net akyse žalia. Sėdės tada jie su Valiušaičiu ir baltai „pirks“ žiniasklaidą: Lemonui, Lemonui, Lemonui, Danieliui…
Viskas, visos tos paklodės ir kassavaitinis lojimas ant žurnalistų vieno pinigingo ošisto radijuje, mano giliu įsitikinimu, yra dėl BABKIŲ, kurias labai myli tas vienas iš dviejų įvardintų V.Valiušaičio delfinės „paklodės“ herojų. Radzevičius ir jo svylantis pasturgalis. Jiedu ten abu įvardinti, kaip pasibaisėtino žiniasklaidos supuvimo pavyzdys. Mat žiniasklaidos ryžas magnatas V.Tomkus nusprendė priversti tą Dainių suvalgyti jo paties žodžius apie tai, esą Tomkus iš konkretaus farmacijos biznieriaus reketavo pinigus, o tai, pagal tą Dainių yra labai blogai. Nusikaltimas!
Ir pagal mane – blogai. Tačiau tas farmacininkas viską paneigė, taigi, Dainiui, gresia prarasti savo turtelį (ieškinys – milijoninis), kurį jis sukaupė investavęs, daugiausiai į save, visokių fondų, skirtų Lietuvos bei artimojo užsienio žiniasklaidai puoselėti, lėšas. Beje, kai „Lietuvos žinios“ paprašė to niekam nežinomo „žurnalisto“ (tiksliau, buvusio Teisingumo ministro nuo A.Paulausko atstovo spaudai) Radzevičiaus deklaruoti tas jo pajamas, anasai atrėžė, kad jam nepriklauso! Jam, žiniasklaidos skaidrintojui, nepriklauso deklaruoti, kiek jis gauna Lietuvos ir ne Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigų!
Lygiai taip pat, kaip nepriklauso klausti apie sąžinę tetos, pavertusios jos redakcijai skirtą biurą asmeniniu turtu, nes dabar ta teta posėdžiauja Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijoje ir teisia kitus žurnalistus už tai, kad šie, pavyzdžiui, drįsta nepamiršti Kedžio istorijos. „Kodėl jūs ŠITAI leidote kalbėti?“ – tai buvo tos ponios iš Etikos komisijos klausimas žurnalistei, paklaustas nepriklausomybei ir demokratijai švenčiant jau dvidešimtus savo gyvavimo metus! O jie, tie, nebalti, vis leidžia, vis rašo ir rodo… Nepakenčiama! Reikia ne rodyti, rašyti ir leisti kalbėti, bet iškelti baltas vėliavėles ir jomis stropiai mojuojant tikėtis, kad politikai atiduos „žurnalistų baltojo sąjūdžio“ lyderiams „babkes“.
Neatiduos. Vien jau todėl neatiduos, kad tarpininkai šiuose sandėriuose tik padidina kainą ir pablogina rezultatą. Čia jau kalbu kaip įvairių korupcinių schemų viešintoja ir narpliotoja. Nusipirkti atskirai paimtą Vidmantą ar Dainių ir priversti juos, nepabijosiu to žodžio – „kakoti“ į lizdą, kuriame jie kaip gegutės sudėjo savo kiaušiukus, yra pigiau ir labiau garantuoja rezultatą.
Ir jau visai pabaigai – kreipimasis į „juodus“ žurnalistus, kurie iš įvairių perkamų eterių, įvairių perkamų burnų yra nuolat žeminami, niekinami ir apvaginėjami pasiremiant tuo genialiai Žvaneckio suformuluotu principu apie šlubį, mėginantį pasisakyti apie Herbertą von Karajaną:
- Tai, ką jie daro, yra įžūlu. Čia – Valiušaitis apie jus: „Aš vis dėlto tikiu, kad žurnalistas Lietuvoje dar nėra tapatinamas su žmogumi, apie kurį Šekspyras yra pasakęs: „Pas tave, broli, viduje nėra vietos nei tikėjimui, nei tiesai, nei garbei: viską užpildo žarnos ir diafragma“. Tad ir klausiu, broliai ir sesės, ar dar neperšlapo jūsų apykaklės nuo šitų niekšelių pastangų dergti jus ir jūsų profesiją? Profesiją, kuri dėl šitų šmikių sandėrių su politikais, jau tapo nebe oraus gyvenimo šaltiniu, bet misija, kuriai ryžtasi vis mažiau profesionalų? Gal jau atėjo laikas suburti vis dar pasitaikančių žurnalistų jėgas ir bent jau duoti į snukį kaskart, kai jiems ateis noras purptelėti jums už apykaklės pasilipus ant aukštesnės šakos? Bent jau aš savo krumplių nebegailėsiu.
Rašyti komentarą