Kaip išgyventi stingdantį šaltį – tupėti prie židinio apsitūlojus antklode ar pamėginti miško takeliais pabėgti nuo jo ristele? Energiją tausoti, ar ją dalinti kitiems? Kaip saugotis peršalimų, nušalimų ir kaip iš jų vaduotis? Kaip bebūtų, gyvenimas tęsiasi ir šalčiams atėjus. Mūsų pakalbinti žinomi Lietuvos žmonės – poetė Dalia Teišerskytė ir operos solistas Eduardas Kaniava – patikina: jų negąsdina speigas, maudynės atvirame baseine ir netgi eketėje... Juk nebūna blogo oro – būna tik netikusi nuotaika arba netinkami drabužiai.
Teišerskytę Sibire šildė tautiečių širdingumas
„30 laipsnių šalčio man nebaisu. Sibire esu kentusi 50-ties laipsnių šaltį. Kai pereini tokį krikštą speigu, niekas negąsdina,“ – mėgsta kartoti buvusi tremtinė, politikė ir poetė Dalia Teišerskytė, išbandymą šalčiu ir speigais kažkada patyrusi Sibire.
Ten įgytas jos darbo stažas – keturi metai miškuose. „Mano darbo knygelėje taip ir buvo parašyta: „Miškų ūkio darbininkė“. Taigi moku saugotis šalčio, apskritai gyvenime moku viską. Tik gal lėktuvo nesugebėčiau pilotuoti?“ – šypteli moteris, prisiminusi savo „sibirietišką gyvenimo mokyklą“, kurią baigė Irkutsko srityje.
Sibire Dalia su šeima - mama, broliais, seserimis ir senele - atsidūrė būdama 8-erių, iš jo ištrūko jau 18-kos. Sulaukusi keturiolikos vasarą per taigą tiesdavo kelius – kirto krūmus ir žolių kupstus iki pagrindinio kelio, kuriuo žiemą iš taigos veždavo statyboms paruoštą medieną, paskui ją plukdydavo upe. Žiemą tą kelią reikėdavo prižiūrėti: vienam kilometrui – vienas žmogus. Traktorius rytais išveždavo moteris iš barakų, atveždavo prie to kelio ir palikdavo visai dienai.
„Aš buvau atsakinga už vieną ruožą – vieną kilometrą kelio, kurio provėžas žiemą iš ryto reikėdavo sutvarkyti: nukasti sniegą, išlyginti kiekvieną duobelę, nes per dieną juo pravažiuodavo dešimtys rogių, pilnų medienos. Neduok Dieve, kryptelėtų kuri, rąstas iškristų, tai nepavyzdžiu tam, kurio kelio ruože tai būtų nutikę... Laimei, nieko panašaus mano ruože nenutiko. Aš buvau darbšti ir rūpestinga mergaitė,“ – liūdnai pajuokauja su nelengva užduotimi tada susitvarkiusi Dalia.
Kas padėjo išgyventi Sibiro šalčius? Kaip nesušalo? „Todėl, kad nebuvo pasipūtėlių, ir nebuvo didesnių ir mažesnių žmonių, ir visi lygūs, vieni kitiems nuoširdžiai padėjo“, – sako sveiku protu nesuvokiamas gyvenimo sąlygas ištvėrusi D. Teišerskytė.
Nuo Sibiro speigų ir pūgų gindavosi kaip išmanydavo. „Paimi didelę vilnonę skarelę, į ją įdedi medvilninę skarelę – kad neperpūstų vėjas, riši už nugaros, ant viršaus rengiesi vatinę liemenę, ant jos – vatinuką, vatines kelnes. Po apačia – dar vienos kojinės arba kelnės, kailinės pirštinės, ir lakstai nuo ryto iki vakaro tame kilometre kaip beprotė. Ir negali sustoti, nes sušalsi, numirsi, jeigu sustosi,“– pasakoja D. Teišerskytė.
Kojų ir pėdų nenušalo tik todėl, kad avėdavo sibirietiškus veltinius dvigubais veltiniais padais. „Apsauga nuo šalčio buvo nebloga, tik kad duonelė užantyje sušaldavo – kai užsimanydavai valgyt, tą duoną griauži griauži, o ji – kieta kaip ledas... Jeigu ją užtepdavo kokiu nors riebaliuku arba cukrumi pabarstydavo, tai būdavo stebuklas, skanėstų skanėstas,“– sibirietišką „meniu“ mena moteris.
Vakare traktorius iš 18-kos kilometrų kelio ruožo surinkdavo tas, Dalios žodžiais tariant, 18-ka damų ir parveždavo namo, į Meždugrankos kaimą, kur stovėjo jų barakai. Kaimas – nepaprastai gražioje vietoje, taigoje, kuri pavasarį pražįsdavo nuostabiomis spalvomis. „Įspūdžiai iš to kaimo – patys nuostabiausi, nes jaunystė, kur ji bebūtų prabėgusi, būna graži. Ir kaimo šokiai, ir romanai, ir berniukai, ir mergaitės, visokie pramanai – viskas buvo...“ – su nostalgija kalba D. Teišerskytė.
Mokėsi Meždugrankos miškų ūkio septynmetėje mokykloje, turėjo fantastiškus, nuostabius mokytojus. Beveik visi mokiniai buvo lietuviukai, bet vis dėlto mokslai vyko „didžiosios tėvynės“ kalba. „Mes gi buvom fašistai, begėdžiai, buožės,“ – Dalia vardija lagerių prižiūrėtojų tremtiniams tais laikais klijuotas etiketes.
Juokiasi, kad, ko gero, yra nenormali, bet jai smagu, kai šalta. „Vakarais, grįžusi namo ir išlipusi iš mašinos, giliai įkvepiu šalto oro, ir man taip gera, taip vaisku pasidaro. Tik sniego mažoka. Nes Sibire pusnys būdavo po metrą, pusantro. Mes, vaikai, šokinėdavom nuo stogo į pusnis ir būdavo taip linksma...“ – vaikystės ir jaunystės linksmybes mena Dalia.
Nuostabiausia šių dienų jos pramoga – maudynės baseine viename SPA, netoli Prienų. „Tikra atgaiva kūnui, ir toks stebuklas! Ten stengiuosi važiuoti tada, kai temsta, kai pasidaro beprotiškai gražu: plaukiojant baseine pro stiklinius langus atsiveria nuostabūs žiemos vaizdai, primenantys sibirietiškus,“ – netikėtų paralelių tarp šių ir anų dienų randa poetė.
Prieš kelis metus, kai dar buvo prieškriziniai laikai, kai verslai klestėjo, D. Teišerskytė su sūnumis ir jų šeimomis žiemą važinėdavo į Austriją arba Bavariją, išsinuomodavo kalnų namelį ir beveik kiekvieną vakarą važiuodavo maudytis į atvirus kalnų baseinus. „Vanduo juose karštas, plauki, galva kyšo iš vandens, visiškai nešalta ... Su vyresniuoju sūnumi, iš jo išlipę, neskubėdavom rengtis, o dar pasikočiodavom sniege. Buvo beprotiškai faina“, – į nesenus prisiminimus leidžiasi moteris.
Nė sykio po tokių maudynių nesusirgo, joks virusas neprikibo. „Kaip nusiteiki, taip ir atsitinka. Kai nusiteiki pramogai ir džiaugsmui, kaip gali kas nors prikibti? Žmonės turi paklusti gamtos dėsniams, žiemą judėti, plaukioti, bėgioti. Juk kai šilta – aptingsti. Esant šaltiems orams, jau nuo pat ryto tenka judėti – atsikėlus skubiai rengtis, kad sušiltum, prasimankštinti. D. Teišerskytės nėra namuose taip labai nėra taip šilta, kad ji galėtų vaikščioti apsirengusi lengvais drabužiais. Džiaugiasi, kad kažkada, įrengiant šildymą, investavo į dujų katilą, kuris duoda dividendų.
Sibirą speigus išgyvenusiai Daliai lietuviški šalčiai nebaisūs. „Tokio šalčio, kaip ten, per visą sugrįžimo Lietuvon laikotarpį man neteko patirti. O Europą užplūdę šalčiai tikrai nereiškia pasaulio pabaigos. Pasaulio pabaiga prasideda kiekviename žmoguje tada, kai jis tampa nebe žmogus. Gyvenančiajam pagal gamtos ir Viešpaties dėsnius pasaulio pabaigos nebus niekada,“ – filosofiškai į pasaulį žvelgia poetė.
Dainininkas Kaniava per speigus nerimauja tik dėl automobilio
„Mano darbas toks, kad visą gyvenimą tenka iš šilumos patekti į šaltį ir atvirkščiai. Taigi prie šalčių esu pripratęs. Kita vertus, kada šalčiai pernelyg ilgai užsitęsia, jau negerai. Jau galėtų būti šilčiau. Jau norisi šilumos “, – jį apėmusios nostalgiškos nuotaikos neslepia operos dainininkas Eduardas Kaniava.
Vyras mėgsta pajuokauti, kad gyvena kelyje Vilnius – Klaipėda – Palanga. Beveik kasdien iš Palangos, kur gyvena su žmmona Barbora, tenka važinėti į paskaitas Klaipėdos muzikos akademijoje, kur turi nemažai studentų. Laimei šalčiai Maestro darbų nesustabdė. Koncertų, pasirodymų, paskaitų neteko atšaukti. „Visų pirma aš savęs opiu nelaikau, taigi koncertų ir pasirodymų ritmas nesutriko – tenka apsilankyti Vilniuje, Kaune, Palangoje, kitus miestus ir miestelius aplankyti. Išeiti priverstinio poilsio dėl šalčių tikrai nesinorėtų,“– patikina.
Vienintelis rūpestis: ar per šalčius suveiks jo automobilio variklis? Kol kas veikia puikiai, padangos geros, svarbiausioji Lietuvos automagistralė, kuria tenka dažnai skrieti, irgi gerai prižiūrėta, tik kartais ant kelio dangos pasitaiko sniego liežuvių, kuriuos patyręs vairuotojas E. Kaniava pravažiuoja atsargiai, sulėtindamas greitį.
Deja, Palanga atrodo apmirusi – gatve pravažiuoja vos vienas kitas automobilis. „Būtų geriau, kad Palangos gatvės būtų daugiau barstomos smėliu, nes važiuodamas jaučiu, kad yra slidu,“ – pastebi atsakingas vairuotojas.
Pasidžiaugia, kad Pajūryje šilčiau nei visoje Lietuvoje – oro temperatūra aukštesnė kone 10-čia laipsnių. Termometro stulpelis dar nė sykio nebuvo nukritęs žemiau 30-ties. „Taigi mes šiltai gyvename,“ – juokauja pajūryje apdairiai įsikūręs Maestro.
Kaip saugo sveikatą? „Vaikštau šiltai apsirengęs ir tiek. Sau leidžiu ir kalbėti, ir bendrauti šaltyje ir vis prisimenu žodžius, kuriuos sakydavo šviesios Atminties mano mokytojas Petras Oleka: „Tu visuomet ledus valgyk žiemą, o karštą arbatą gerk vasarą. Mažiau sirgsi. Temperatūrų kaita yra daug pavojingesnė.“
Dainininkas žino daugybę įvairiausių priemonių, padedančių apsisaugoti nuo peršalimo, gerklės skausmo, beje, jos tinka visiems: „Kai mano studentai pasiskundžia, kad jų gerklytės užkimo, tapo jautresnės, rekomenduoju jas paskalauti chlorofilu, pagamintu iš žolių ir jūros dumblių, atskiedus kapsulę šiltu vandeniu. Pats chlorofilą vartoju senokai. Tikrai nebloga pagalba nuo peršalimo ir geras jėgų šaltinis.“
Vaikystėje, jaunystėje būsimasis dainininkas labai mėgo slidinėti slidėmis, pačiūžomis, bet šias pramogas jau yra primiršęs. Sykį bandė maudytis eketėje, bet viskas baigėsi visai nekaip: „Žiemą maudėmės pirtyje, išbėgus iš jos reikėjo ilgu mediniu lieptu bėgti į eketę. Bebėgdamas paslydau, griuvau, kol atsikėliau ir lėtai nuėjau, kūnas jau buvo atvėsęs, bet aš vis tiek lindau į eketę, ir viską baigėsi tuo, kad peršalau ir du mėnesius negalėjau dainuoti.“
Prasitaria, kad jo solidžiame amžiuje jam labiausiai trūksta laiko, ir tai – geriausias kokt tik gali būti dalykas. Bet kadangi trūksta laiko, jo nelieka ir pramogoms. „Šaltuoju metų laiku su žmona mėgstam pabėgti iš šaltos Lietuvos, bet tai nėra lengva, nes turiu paisyti savo studentų, savo koncertų grafiko, nors oro pasikeitimų, kontrastų, gyvenimo paįvairinimo tikrai nebijau“, - tikina optimizmo ir energijos nestokojantis Maestro.
Rašyti komentarą