Dauguma šiuolaikinių moterų nuolat nerimauja dėl savo figūros. Neretai suliesėti stengiasi net tos, kurių svoris atitinka normą. O tos, kurios turi liekną kūną, iš tikrųjų paniškai bijo pastorėti. Kodėl taip yra?
Būti lieknas nori turbūt kiekvienas žmogus, tačiau panašu, kad tarp moteriškų planetos gyventojų šis siekis įgauna fobijos bruožų. Kaip praneša britų psichoterapeutas Emas Farellas, 80 proc. moterų turi neįtikėtinų nepastebimų mitybos sutrikimų, 50 proc. jų laikosi įvairių dietų.
Atlikta 20–30 metų moterų apklausa parodė, kad net 70 proc. tų, kurios turi normalų svorį, svajoja sublogti, o kas trečia nuolat laikosi kokios nors dietos. Moterys įsitikinusios, kad jų svoris tiesiogiai susijęs su sėkme – ir priešingos lyties atžvilgiu, ir apskritai visuomenėje. Kad užtenka tik truputį pasitaisyti, ir jos nedelsiant bus atstumtos. Dauguma linkusios dėl to kaltinti žiniasklaidą, madų žurnalus ir netgi netradicinę kai kurių madingų dizainerių seksualinę orientaciją... Tačiau, žinoma, tai tik vienas šiuolaikinėje visuomenėje vyraujančio „jaunystės ir grožio kulto“ atspindžių.
Kūnų varžybos
Vienas iš labiausiai paplitusių ir stabilių stereotipų (kad ir kaip mes jį vertintume): šalia sėkmingo, turtingo verslininko būtinai bus jauna moteris su modelio figūra. Įdomu, iš kur atsirado šis stereotipas ir kaip jis susijęs su realybe? Psichologai aiškina, jog šio štampo susiformavimo priežastys dvejopos: tiek socialinės, tiek ir biologinės. Liekna figūra asocijuojasi su jaunyste. Jauna vyro palydovė aplinkiniams patvirtina jo vyriškumą, pajėgumą, veiklumą ir gerą socialinę padėtį. Be to, trapi, liekna moteris suteikia jam galimybę dominuoti, jaustis globėju, geradariu – vyras dėl to įgauna daugiau pasitikėjimo savimi, jaučiausi stiprus. Biologiniu atžvilgiu liekna, liesa moteris suvokiama kaip laisva, sveika, aktyvi. O stambi moteris atrodo tarsi turinti motinystės požymių: nėščia, maitinanti, pagimdžiusi, todėl ji automatiškai suvokiama kaip jau užsiėmusi kitu „patinu“. Tokiu būdu, sekdami pirmykščiu instinktu, vyrai pirmiausia renkasi lieknas, aktyvias, laisvas moteris. Galbūt tas pats instinktas skatina moteris suliesėti, kad galėtų surasti sau tinkamą partnerį. Liesai lengviau patraukti vyrų, netgi daugelio, dėmesį į save. Tai gali iš dalies patenkinti moters ambicijas, tačiau negarantuoja ilgalaikių santykių, suteikiančių laimės ir gyvenimo pilnatvės pojūtį – to, ko dauguma moterų siekia iš tikrųjų. Iš tiesų vien instinkto varomas vyras ieškos vis naujų įspūdžių. Įsitraukdamos į kūnų varžybas, tokios moterys tik pasmerkia save nesibaigiančiam bėgimui ratu.
Realybės iškraipymas
Visoms moterims būna tokių dienų, kai jos jaučiasi storos – nepriklausomai nuo to, kokie jų objektyvūs fiziniai parametrai. Kaip prisipažįsta 34 metų Elena, „jeigu kas paskaičiuotų, kiek kartų tokiomis dienomis aš žiūriu į veidrodį ir sakau sau, kad esu stora, tai pamanytų, kad aš išprotėjau“. „O aš paprastai jaučiuosi stora, kai iš vakaro nesusivaldau ir prisivalgau ko nors netinkamo, – sako 26 metų Inga. – Protu suvokiu, kad negalėjau staiga per dieną nutukti, bet jaučiuosi išsipūtusi nuo riebalų kaip kiaulė“.
Kai kurie žmonės, tarsi užhipnotizuoti, gali nuolat apžiūrinėti atskiras savo kūno dalis: pilvą, žastus, klubus... Vieniems sėdmenys tampa labiausiai atgrasia kūno dalimi, kitiems jų pilvas atrodo milžiniškas ir liulantis. Psichologai tai vadina „atrankiniu dėmesiu“ – kai žmogus fiksuoja dėmesį į kokį nors trūkumą ir jį smarkiai padidina. Pasirodo, tai tipiškas moterų būdas išreikšti savo neigiamas emocijas: nepasitikėjimą savimi, nepasitenkinimą savo gyvenimu, nenaudingumo, nesaugumo arba kaltės jausmą. Vyrai tokias emocijas išreiškia kitaip – išlieja jas agresija, pykčiu, jie gali grubiai vairuoti automobilį, ką nors nusviesti ar sulaužyti. O moteris pirmiausia ims skųstis savo klubais, ieškoti raukšlių ant pilvo ir priekaištauti sau už suvalgytą torto gabalėlį.
Kraštutinės priemonės
Kartais nesveikas dėmesys savo kūno formoms pasiekia tokį mastą, kad jis tampa išlikimo klausimu. Anot psichoterapeutų, prasideda kūno struktūros pokyčiai sąmonės lygmenyje. Moteris tiek jaudinasi dėl savo figūros, kad net būdama išsekusi, ji vis tiek bijo pasitaisyti. Tariamai nekalti mitybos sutrikimai išsivysto į bulimiją arba anoreksiją. Mirtingumas nuo šių ligų siekia 20 proc. Mitybos sutrikimai pastaruoju metu labai paplito tarp jaunų merginų, auksinio jaunimo sluoksniuose. Šiuolaikinės motinos, traumuojamos aplinkos, kurioje svorio kontrolė kol kas yra sėkmės garantas, perduoda savo nuolatinį nerimą dukroms. Paaugles kankina abejonės, nepasitikėjimas savimi ir nuolatinis klausimas „Kaip aš atrodau?“. Paauglių suvokimas, kad „galiu valgyti kiek tik noriu ir ką tik noriu, o paskui atsikratyti maisto vėmimu ir nepastorėti“, pakerta organizmo savireguliacijos pagrindus ir gali turėti katastrofiškų pasekmių sveikatai ar net gyvybei.
Bendrinis daiktavardis
Nuostabu, kad šiais laikais riebalai tapo neigiamų emocijų šaltiniu daugumai vyrų ir moterų. Pastarosioms net pats žodis neretai sukelia pasibodėjimo jausmą. O tuo tarpu riebalai glaudžiai susiję su moters organizmo funkcionavimu: nepastovus, nuolat kintantis hormoninis fonas verčia moters kūną tai kaupti riebalus, tai jų atsikratyti – tai natūralūs, gana nevalingi procesai. Riebalus kontroliuoti sunku, ir tai sukelia paniką moterims. Moters organizme riebalų procentas nuo seno būdavo didesnis nei vyrų. Tai nulemia genetinis motinystės vaidmuo, ir iš tikrųjų moters lytiniai hormonai gaminasi tik tuomet, kai yra pakankamas poodinių riebalų lygis. Šis lygis visų skirtingas, todėl, sumanius suliesėti, reikėtų žinoti, ką organizme galima pakeisti, o kas nepakeičiama, kas nulemta gamtos ir genų. Be to, egzistuoja „neliečiami“ riebalai, kurie apsaugo nervus ir mūsų vidaus organus. Jei neteksime jų, iškils grėsmė visam organizmui.
Pagaliau riebalai – pagrindinis energijos šaltinis, jie didina darbingumą ir pagerina savijautą, jeigu jų procentas organizme neviršija genetiškai užprogramuotos normos. Verta prisiminti tai, kai įkyrios mintys apie „nekenčiamus riebalus“ veja jus prie veidrodžio. Iš tikrųjų esmė ne riebaluose, nesvarbu, blogi jie ar geri. Kaip mano britų psichologė Mary Wood, riebalai mums tapo metafora viso to, kas nepriimtina visuomenei. Kontrolė – viena iš šiuolaikinės visuomenės vertybių, o riebalai simbolizuoja mums nevykėliškumą, nelankstumą, pasyvumą, nesugebėjimą kontroliuoti savo kūno, tuo pačiu nesugebėjimą valdyti savo gyvenimo.
Išlikimo dėsnis
Siekimas kontroliuoti svorį, kad išsaugotume santykius su partneriu, nėra pats tinkamiausias metodas. Protingiau būtų nukreipti savo pastangas į kitą pusę.
„Vaikystėje mažai kas iš mūsų girdėjo, kaip svarbu tapti laimingu žmogumi, – sako psichologė. – Galima tapti, laimingu, jeigu...“ Mergaitėms tai reiškė: jeigu būsi graži, liekna, protinga, sėkmingai ištekėsi, pasieksi socialinės gerovės, motinystės sėkmės... Taigi, laiminga galima tapti tik įvykdžius tam tikras sąlygas. Tačiau iš tikrųjų laimės pojūčio negalima pasiekti kokiais nors laimėjimais. O nuolatinis jausmas, kad „su manimi kažkas negerai“, sukelia nerimą. Kad su juo susidorotume, jį reikia kažkaip paaiškinti. „Aš per stora“ – pats paprasčiausias paaiškinimas moteriai. Reikia pripažinti, kad mūsų poreikis būti lieknoms – tai siekimas kontroliuoti aplinkinių dėmesį ir meilę, sulaukti jų pripažinimo. Daug kas mano, kad būti lieknai reikia ir dėl darbo: storą gali paniekinti, atstumti, išvaryti. Kitos mano: „Jeigu pastorėsiu, jis mane pames“. Tačiau jei būsime suinteresuotos tik tuo, kad „jis mane mylėtų“ , meilės neišsaugosime. Pastangos kontroliuoti svorį, kad galėtume kontroliuoti kitą, laimės neatneš. Išeitis – paradoksali: pasukti į priešingą pusę nuo ambicijų stengtis „būti mylima“, ir pačiai tapti mylinčiu žmogumi.
Meilė, o ne kontrolė
Kančios dėl svorio pertekliaus (tikro ar tariamo) kyla dėl meilės stokos – ši mintis įgauna vis daugiau populiarumo. Daug kas mano, kad mylėti save – tai reiškia pirkti sau gražius drabužius, abonementus į sporto klubus, SPA centrus. Visai tai galbūt svarbu, bet neatstoja meilės, kaip ir pinigai, kuriais kai kurie tėvai stengiasi „pamylėti“ savo vaikus. Daug kam iš mūsų mylėti – reiškia kontroliuoti, mes tai atsinešėme iš vaikystės, kai mokėmės būti mylimi, tai yra, būti paklusnūs, „geručiai“. Šį meilės kaip kontrolės supratimą mes perkeliame į santykius su priešinga lytimi, ir į savo kūną. Mes nesidomime, koks jis (kūnas, vaikas, gyvenimo draugas), – mes suinteresuoti tuo, kad jis būtų toks, „kaip noriu aš“. O juk mylėti save iš tikrųjų reiškia priimti savo kūną su meile ir palankumu tokį, koks jis yra.
Rašyti komentarą