Jaunimo teatro premjerinio spektaklio „Širdis Vilniuje“ žiūrovai scenoje išvys šio miesto susietas garsias XIX-XX amžių asmenybes.
Tokį susitikimą žiūrovams rengia filosofas ir rašytojas Arvydas Juozaitis, režisieriai Jonas Vaitkus ir Albertas Vidžiūnas. Gausiai surinkęs istorinės medžiagos A.Juozaitis parašė pjesę, kurioje veikia Vilniaus subrandintos asmenybės - Feliksas Dzeržinskis ir Juzefas Pilsudskis. Pirmasis istorijoje žinomas kaip revoliucionierius, čekistų vadas, nevengęs griebtis ir pačių kruviniausių kovos priemonių, o kitas - lenkų valstybininkas, diktatoriškas Lenkijos vadovas. Lietuviams jis skaudžiai siejasi su Vilniaus krašto užgrobimu. Rasų kapinėse palaidota J.Pilsudskio širdis, greta ilsisi jo motinos Marijos Pilsudskos palaikai. Vilnius pjesės veikėjams kelia pačių šilčiausių prisiminimų: abu mokėsi toje pačioje gimnazijoje, dalyvavo artimos ideologinės krypties partijų veikloje. Vienas tapo Geležiniu Feliksu, kitas - Geležiniu Juzefu. Čia pat buvo ir geležinis vilkas...
Išskirtinis kūrinys
Iš pradžių A.Juozaičio kūrinys atsidūrė Jaunimo teatro vadovo Algirdo Latėno kabinete. Iš čia pasigirdo nurodymas „medžiagą“ paversti spektakliu. Buvo pakviesti režisieriai. Dar vėliau apsispręsta dėl pagrindinių vaidmenų: Gediminui Storpirščiui atiteko J.Pilsudskis, o Aleksui Kazanavičiui - Feliksas Edmundovičius. Po to, kai filme „Kai apkabinsiu tave“ įkūnijo žvalgybininką Petrovą, vargu ar F.Dzeržinskio vaidmeniui būtų galima rasti tinkamesnį aktorių.
Kovą G.Storpirštis ir A.Kazanavičius pristatė A.Juozaičio dramą sostinės Rašytojų klube. Įvykio liudininkai teigė pajutę, kad netrukus Lietuvos teatre atsiras išskirtinis lietuviškas kūrinys, o aktoriams - puiki galimybė sukurti ryškius vaidmenis. Žiemą dramos „Širdis Vilniuje“ ištrauką abu aktoriai skaitė Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje.
„Lietuvos žinių“ kalbinami pagrindinių vaidmenų kūrėjai džiaugėsi galį bendrauti su „gyvu“ autoriumi. Kaip Sauliaus Šaltenio, Rolando Rastausko laikais Jaunimo teatre. A.Juozaitis lankosi repeticijose, įsiklauso į kūrybinės grupės pastabas, šį tą perrašo. „Pakeitė kai kurias siužeto linijas, pjesėje atsirado reikalingų dalykų. Smagu dirbti su dramaturgu“, - tvirtino G.Storpirštis. Kūrinio siužeto aktoriai nenorėjo atskleisti - apsilankysite premjeroje, bus staigmena. Visus pjesės veikėjus vienaip ar kitaip sieja Vilnius, Lietuvos žemė, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK). Jie susitinka tuo metu, kai jau visi darbai atlikti, kai nieko nebepakeisi. Suprask - po mirties. Gal skaistykloje, gal pragare. „Iškeliavę „ten“ veikėjai apie vienas kitą žino viską“, - į atraminį kūrinio tašką bakstelėjo G.Storpirštis. Tokios siužeto ištakos, pasak aktorių, išlaisvina emocijas, atriša rankas. „Nėra jokios atsakomybės dėl gyvų asmenybių. Kai veiksmas vyksta po mirties - kas ginčysis, kad toks susitikimas negalėjo įvykti? Tad gali daryti, ką nori“, - teigė A.Kazanavičius.
Kas būtų, jei būtų
Istorinė medžiaga A.Juozaičio kūrybinėje aukštakrosnėje labai įvairiai dėliojama, vartoma. Gaunami netikėti, net paradoksalūs lydiniai. „Kas būtų, jeigu būtų“, - tokia formule dramaturgo metodą nusakė A.Kazanavičius. Šitaip dėliojant, žaidžiant, kuriant netikėtas situacijas, pjesėje atsiranda daug įdomių istorinių sąsajų. „Žinome faktus, o juos lėmusių priežasčių - ne. Arvydas mėgina tas priežastis atrasti ir jos nuskamba labai smagiai“, - tvirtino A.Kazanavičius. „Net jei tai tik hipotezės“, - pridūrė G.Storpirštis. Pavyzdžiui, pagal A.Juozaičio interpretaciją, F.Dzeržinskis Maskvoje atsidūrė iš nuoskaudos, jog darbų nepavyko atlikti Lietuvoje.
Istorinių asmenybių susitikimas - būtas ir nebūtas - anokia literatūrinė naujovė. Turbūt daugelis čia prisimintų rašytojo Mariaus Ivaškevičiaus dilogiją (“Madagaskaras“ ir „Mistras“) ar muzikologo Viktoro Gerulaičio pokalbius pavėsinėje. „Tačiau įdomu tai, kad šios asmenybės nemažai veikia LDK erdvėje, pjesėje gvildenama LDK problematika, - sakė G.Storpirštis. - Mintimis dramos veikėjai nuolat sugrįžta į 1772 metus, kai Abiejų Tautų Respublika buvo didžiausia Europos valstybe.“
A.Juozaičio kūrinio statybinė medžiaga labai paranki aktoriams. Galima ir pažaisti, ir gerokai „pasitaškyti“. „Asmenybių būta neeilinių. Gal ne psichikos ligoniai, bet kiekvienas savaip kuoktelėjęs, - šypsojosi A.Kazanavičius. Tada surimtėjo. - Baisūs buvo žmonės, tiesą sakant. Kita vertus, tai vilioja atrasti kelią, kaip iki to baisumo nueita. Turime du monstrus, o A.Juozaitis suteikia galimybę pažvelgti, kodėl jie tokie tapo.“ Todėl kūrinyje sugrįžtama į šių veikėjų jaunystę, meilės istorijas. G.Storpirštis atkreipė dėmesį, jog šiuodu vyrai gimė istorinės Lietuvos žemėse. „Paminklai jiems stovi kituose kraštuose, tačiau negalime užsimerkti, nepripažinti jų kilmės. Jei šios asmenybės lemia, keičia tautų istoriją, reikia bent jau žinoti jas. Kas žino, kodėl jie iš šios žemės išėjo? Gal ji pasirodė per maža jų veiklai?“ - svarstė aktorius. Jo kolega pritarė, jog negalima nuolat žvelgti tik į šviesiąją mūsų istorijos pusę, reikia nesigėdyti, drąsiai kalbėti ir apie tokius veikėjus. „Man regis, toks žvilgsnis rodo žmogaus ir tautos brandą“, - pabrėžė A.Kazanavičius.
Aktualus teatras
Pjesėje veikia ir kitos, ne menkesnio garso asmenybės - poetai Czeslawas Miloszas (akt. Saulius Sipaitis) ir Balys Sruoga (akt. Nerijus Gadliauskas), publicistas, lenkų emigracijos Prancūzijoje lyderis Jerzy Giedroycas (akt. Vytautas Taukinaitis). Per B.Sruogos personažą atsiskleidžia J.Pilsudskio ir F.Dzeržinskio patriotinių nuostatų komizmas. „B.Sruoga gimė ir mirė lietuvis, jam nebuvo nieko brangesnio už šią žemę. Kalbama apie J.Pilsudskio ir F.Dzeržinskio patriotizmą, kaip jie įsivaizdavo kovojantys už Lietuvą. Greta B.Sruogos tie du tampa juokingi rėksniai“, - sakė A.Kazanavičius. Spektaklyje svarbiausias pagrindinių personažų moteris vaidina dvi aktorės. „J.Pilsudskis turėjo daug moterų, bet svarbiausia jam buvo mama. O F.Dzeržinskis tenkinosi viena, buvo ištikimas savo žmonai“, - iš tokio sugretinimo juokėsi aktoriai. Janinai Matekonytei teko J.Pilsudskio motinos Marijos Bilevičiūtės-Pilsudskos, o Dovilei Šilkaitytei - Felikso žmonos Sofijos Muškat vaidmenys. Jaunasis aktorius Simonas Storpirštis vaidina tos erdvės, į kurią iškeliavo visi veikėjai, gyventoją, yra anapusinio pasaulio atstovas.
Kai kaimyninėms valstybėms vadovauja čekistai (norisi rašyti „buvę“, nors jų pareigoms toks žodis netaikomas), o po Europą sklando tomaševskininkų šmėkla, spektaklis žada būti ypač aktualus. „Nes esame aktualus teatras“, - padarė išvadą G.Storpirštis. Jaunimo teatro aktualumas pasireiškia ir kita prasme - beveik pusę jo repertuaro sudaro lietuvių dramaturgų inscenizacijos. „Kyla klausimas, kuris teatras yra labiau nacionalinis“, - kvietė pasvarstyti aktoriai.
Rašyti komentarą