Verslo konsultantas, ekspremjeras Aleksandras Abišala tvirtina, kad yra stipriai nusivylęs dabartine Vyriausybe, prieš trejus metus inicijavusia sunkiai suvokiamą naktinę mokesčių reformą. O ir vėliau, užuot kruopščiai rengę būtinus mokesčių pakeitimus, Vyriausybės nariai vėl kartojo senas klaidas.
Buvusio politiko, o šiuo metu į verslo sektorių šaknis įleidusio A.Abišalos teigimu, toks Vyriausybės elgesys yra „jeigu ne blogas, tai labai blogas“. Taip pat nuostabą kelia ir valdžios atstovų „pastangos“ keisti visuomenės požiūrį į verslą. Jeigu Vyriausybės vadovas ar ūkio ministras ir kalba apie verslo atnešamą naudą, tai būtinai išlenda kokių nors pasvarstymų apie oligarchus ir nesąžiningus verslininkus.
Apie valdžios pastangas gerinti verslo aplinką ir užsienio investuotojų viliones, naktines mokesčių reformas investuotojų akimis, galimą euro naudą ir ūkio augimą - „Lietuvos žinių“ interviu su Aleksandru Abišala.
Neformuoja požiūrio
- Prieš trejus metus į valdžią atėję konservatoriai akcentavo verslo aplinkos gerinimą ir užsienio investicijų viliojimą į Lietuvą. Ar šiose srityse pastebite proveržį?
- Palyginti su ankstesnėmis Vyriausybėmis, siekiant pritraukti užsienio investicijų, pastangų dedama nemažai. Didžiąsias bendroves, tokias kaip „Western Union“ ar „Barclay“, prisivilioti įmanoma tik kalbantis su jomis aukščiausiu lygiu. Šioje srityje savo indėlį įneša ir Vyriausybės siūlomi finansiniai „saldainiai“.
Žinoma, gali kilti klausimų, o kur gamybos pramonė? Tačiau ji tik dabar grįžta į Europą, ypač ta, kuri susijusi su aukšta pridėtine verte, lanksčiu portfelio formavimu, sparčiais darbo tempais. Tai daugiausia nedidelės įmonės. Jos ateina ir į Lietuvą, dažniau patys tokias sukuriame. Ir tai yra gerai, nes sunkioji pramonė, didžiulės gamyklos ne itin tinka mūsų kraštui.
Kalbant apie verslo aplinkos gerinimą, proveržio, deja, nėra. Didžiausias šios valdžios - prezidentės, Seimo ir Vyriausybės - trūkumas ir didžiausia nuodėmė - požiūrio į verslą formavimas. Viešose kalbose ir premjeras, ir ūkio ministras sako, kad verslas yra gerbtinas, jį reikia vertinti, bet nuolat prasprūsta žodžiai apie oligarchus ir nedorus verslininkus. Visuomenėje tai itin plačiai paplitę, o valdžia nė nebando keisti šios nuomonės. Tai neskatina jaunimo imtis verslo. Savo indėlį įneša ir žiniasklaida. Ar buvo bent vienas investicinis projektas, kuris nesukeltų visuomenės nepasitenkinimo? Pasipriešinimas kyla iš nesuvokimo, kas yra verslas, ir to, kad tik verslas generuoja pajamas dirbantiems žmonėms ir valstybei.
Išliks išmaniausieji
- Kokias didžiausias spragas matote verslą ir jo aplinką reglamentuojančioje įstatymų bazėje?
- Jeigu paklaustumėte verslininko, jis atsakytų, kas konkrečiai jo netenkina - tai sudėtinga ir klampi urbanistinio planavimo sistema. Tačiau aš pritariu Investuotojų forumo atstovų nuomonei, kad darbo teisė Lietuvoje yra pati nelanksčiausia ir labiausiai pasenusi. O tai trukdo tiek darbuotojams, tiek verslininkams. Gal ir valdžiai kelia sunkumų renkant mokesčius. Kompanijoms, besiremiančioms žiniomis, inovacijomis, išmone, reikia laisvesnių darbo santykių, mažesnio darbo laiko reguliavimo. Fabrikų konvejerinio darbo tai neliečia. Tačiau manau, kad ir jų ateitis nebeilga. Išliko tik įmonės, paremtos išradingumu, noru kažką keisti, patenkinti klientą.
- Ar į rinką norinčiam ateiti jaunam verslininkui sudarytos palankios sąlygos?
- Žmogui, kuris nori daug pasiekti, turi ambicijų ir nebūtinai nori visko iškart, kažin ar reikia specialių sąlygų. Tačiau jeigu jis yra tinginys, jį reikėtų skatinti ir vilioti, nes turime būti suinteresuoti, kad ne tik geriausieji, bet ir vidutiniokai rastų savo vietą. Kita vertus, tokių žmonių planams didžiulę įtaką daro mokyklos, kurių dauguma yra valstybinės. Tad valdžios užduotis - sudaryti sąlygas studentui įsitvirtinti. Tam reikia aktyvaus mokymo įstaigų ir verslo bendradarbiavimo. Ypač trūksta valdžios svarstymų apie praktikos sistemos kūrimą. Baigęs aukštąją mokyklą žmogus dar negali dirbti taip, kaip reikia darbdaviui. Tad labai rimtai mąstyčiau apie stažavimo sistemą, galbūt net atitinkamas valdžios kompensacijas darbdaviui.
Siūlo nebūgštauti
- Atgarsio tarp krašto verslininkų sulaukė eurokomisaro Algirdo Šemetos siūlymas peržiūrėti pelno mokesčio bazę. Baiminamasi, kad dėl to gali būti suvienodintas pelno mokesčio tarifas. Tai paverstų Lietuvą nekonkurencinga kovoje dėl užsienio investicijų. Ar turėtume būgštauti?
- A.Šemetos siūlyme kalbama tik apie tai, kad Europos Sąjungos (ES) valstybėse pelno mokestis būtų apskaičiuojamas vienodai. Šiuo metu bėdų kyla dėl valstybinės statistikos sulyginimo. Juk tarp ES šalių yra skirtumų, neleidžiančių suvesti statistikos. Kitas aspektas - investicijų sprendimai. Investuotojams nepaprasta atsirinkti, ką reiškia 15 proc. pelno mokesčio tarifas Lietuvoje. Sunkumų kyla ir dėl tarptautinių kompanijų apskaitos konsolidavimo, nes skirtingose valstybėse veikiančios bendrovės pelno mokestį turi skaičiuoti skirtingai.
Daug kas bijo, kad iš valstybių bus atimta galimybė gerinti verslo aplinką palankesne mokesčių sistema. Tačiau šiuo metu nėra prasmės kalbėti apie dalykus, kurie nėra svarstomi ar siūlomi.
Reformai nepasiruošta
- Svarstant šių metų biudžetą diskusijų audrą sukėlė visas pluoštas mokesčių įstatymų pakeitimų. Kaip tokios spontaniškos mokesčių reformos atsiliepia Lietuvos įvaizdžiui tarptautinėje arenoje?
- Vadinamosios naktinės mokesčių reformos yra jeigu ne blogos, tai labai blogos. Bent iš dalies tai galėjo būti pateisinama 2008-aisiais. Tačiau per kitus kadencijos metus valdžiai reikėjo sunkiai dirbti ir konstruoti mokesčių reformą, kurios Lietuvai neabejotinai reikia. Mokesčių negalima kaitalioti gabalėliais, nes jie ne tik daro didžiulę įtaką ekonomikai, verslui, bet yra ir labai susiję tarpusavyje. Jie yra pagrindinis Vyriausybės politikos instrumentas. Tad kodėl greitai nepadarius būtinų pakeitimų, leidžiančių padidinti pajamų surinkimą, ir tik po to imtis sunkiai bei kruopščiai rengti mokesčių reformą? Juk ji būtų paruošta ir tokiems netikėtiems atvejams, koks buvo metų pabaigoje. Tai galėtų būti paskelbta iš anksto ir aiškiai pasakyta, kas bus keičiama, kad nebūtų sukrėtimų. Svarbiausia verslo aplinkos dalis yra mokesčiai. Todėl esu labai nusivylęs šia Vyriausybe, nieko nepadariusia dėl to, kad stipri, reikalinga, apsvarstyta ir sutarta mokesčių reforma būtų parengta iš anksto, o ne skubiai, lopinėliais, metų pabaigoje.
Augins vidaus vartojimas
- Praėjusiais metais ekonomikos prieaugiui didžiausią įtaką darė išsipūtę eksporto rodikliai. Šįmet prognozuojamas krašto ūkio augimas, tačiau eksportui nebenumatomas toks ryškus vaidmuo. Kas taps tuo faktoriumi, padėsiančiu ūkiui kilti?
- Eksporto rodikliai nekris, kalbama tik apie augimo tempų sulėtėjimą. 2009 metais kritome apie 15 proc., 2010-aisias beveik neaugome, o 2011 metais pakilome beveik 6 proc., tad šiuo metu tebesame apie 87 proc. buvusio lygio.
Reikia pažymėti, kad pirmoji krizės banga labai sustiprino tas Lietuvos įmones, kurios per krizę išsilaikė, nežlugo. Jos buvo priverstos atsižvelgti į efektyvumą ir produktyvumą. Įmonės susimažino išlaidas, darbuotojų skaičių, o atkūrusios pardavimą nedidino nei išlaidų, nei darbuotojų skaičiaus. Žinoma, tai turi ir atvirkščią pusę - nedarbą. Kompanijos išmoko dirbti su tiek žmonių, kiek yra, ir valdyti sąnaudas.
Dėl nestabilumo euro zonoje visoje rinkoje sunku tikėtis didelio augimo, tačiau dėl padidėjusio efektyvumo ir įmonėms išmokus, ką reiškia rūpintis klientu, galima tikėtis, kad eksportas nesumažės, bet dar ir augs. Eksporto pajamos per ilgesnį laiką įsilieja į vidaus vartojimą, o jis pastaruoju metu labai stipriai auga.
- Premjeras pranašauja, kad dar šįmet sugebėsime išpildyti Mastrichto kriterijų, o tai leistų teikti prašymą prisijungti prie euro zonos. Tačiau ar šios valiutos mums tikrai reikia?
- Beveik neabejoju, kad euras bus išsaugotas Prancūzijos ir Vokietijos pastangomis. Tačiau sunku pasakyti, kokia kaina. Švedai, lenkai, danai, britai nenori įsivesti euro, nes nenori prarasti monetarinių svertų. Tad kyla labai rimtas klausimas, ar tokio dydžio valstybė, kaip Lietuva, ne per daug rizikuotų žaisdama monetarinius žaidimus.
Litas yra susietas su euru, ir savų pinigų rinkoje turime tiek, kiek atsargose turime eurų. Sprendimas nesijungti į euro zoną būtų prasmingas, jeigu centrinis bankas galėtų nevaržomai spausdinti pinigus. Tačiau mažai valstybei tai būtų labai rizikinga. Atitikus kriterijus, eurą reikėtų įsivesti vien tuo tikslu, kad kaip euro zonos klubo nariai turėtume bent simbolinę galimybę daryti įtaką priimamiems sprendimams.
Rašyti komentarą