Dauguma lietuvių, ypač miestų gyventojų, vis dar laikosi XVIII amžiaus Amerikos prezidento Benjamino Fanklino (beje, jis išrado perkūnsargį) gyvenimo nuostatų: kelkis anksti, geriausiai prieš aušrą, ir su giedra šypsena veide kibk į darbą ar mokslą.
Garsioji frazė „Laikas - pinigai“ priklauso B.Franklinui. Iš Amerikos ji pasklido po visą pasaulį, ir daugelis iki šiol ja vadovaujasi.
Nuo vaikystės mums kalama į galvą: „Vėlyva varna akis krapštinėja, ankstyva - dantis rakinėja.“ Atseit ji jau soti, nors, manau, varna dantų neturi. Mūsų mokyklų tvarkaraščiai sudaryti taip, kad mokiniai būtinai turi keltis anksti ir pirmas dvi pamokas snūduriuoti. Kartais taip daroma todėl, kad trūksta klasių, bet yra ir kita priežastis - vaikai nuo mažumės turi įprasti dieną pradėti anksti. Gal tai ir gerai. Bet ar žinote, kodėl gerai? Ogi todėl, kad paskui patirtų didžiulį malonumą tą tvarką laužydami.
Nekalkite manęs prie kryžiaus iškart, nes noriu pakalbėti apie tinginiavimo naudą. Apie baisią žalą, kurią darome sau, jei nemokame taip susitvarkyti darbų, kad turėtume tylos valandėlę, kai žinotume, jog niekas nepašauks ir nepaskambins, kai galėtume žvelgti į tolį be būtinumo ką nors ten pamatyti. Arba nusnausti. Kitais žodžiais tariant, siūlau drauge pasvarstyti, o gal B.Franklinas nebuvo absoliučiai teisus? Gal ir tinginystė turi prasmės?
Jeigu jūs, kaip ir aš, esate linkęs patinginiauti, tada Tamstą sveikinu. Esame geroje kompanijoje. Ciceronas, Michelis Montaigne'is, Markas Twainas, Winstonas Churchillis, Albertas Einsteinas, Johnas Lennonas ir daugybė kitų garsių žmonių taip pat mėgo pasivartyti lovoje. Žymus prancūzų rašytojas ir filosofas M.Montaigne'is taip dievino nugrimzti į miegą, kad išmokė savo tarną pažadinti jį vidury nakties tik tam, kad galėtų apsivertęs ant kito šono vėl užmigti.
Šiais laikais 60-70 proc. europiečių ir amerikiečių skundžiasi, jog blogai miega. Tiek pat jų prisipažįsta, kad į darbą eina tik dėl pinigų. Labai retas darbe mato galimybę pasireikšti, pabendrauti su žmonėmis. Trumpai tariant, dauguma mūsų blogai miega ir savo darbo nekenčia.
Šie du dalykai tarpusavyje susiję. Tačiau norėdami nugalėti B.Franklino įskiepytą vergovę laikrodžio rodyklėms, privalome įsisąmoninti, kad daugelis mūsų veiksmų, kurie gali atrodyti neproduktyvūs - miegas, meditacija, bukas žiūrėjimas į lubas ar į tolį, - jokiu būdu nėra laiko gaišinimas. Priešingai! Tokie trumpesni arba ilgesni „atsijungimai“ ne tik pagerina savijautą, atgaivina kūrybiškumą, bet ir pakelia darbo našumą.
Iš visų atsipalaidavimo formų labiausiai paplitusi ir turbūt efektyviausia - popiečio pogulis. W.Churchillis apie jį taip pasakė: <txb>“Negalvok, kad mažiau nuveiksi, jei dieną pamiegosi. Tai kvailas požiūris žmonių, neturinčių jokio supratimo! Sugebėsi padaryti daugiau, nes viena diena virs dviem dienomis, mažiausiai - pusantros!“
<txt>Priminsiu, kad taip kalbėjo Didžiosios Britanijos premjeras, stovėjęs prie valstybės vairo per visą Antrąjį pasaulinį karą, nepalūžęs, kai Anglija liko viena Hitleriui pasiglemžus visą Europą. W.Churchillis numigdavo net šiurpiausiomis karo dienomis. Jis nugalėjo, o paskui paklojo Sovietų Sąjungos demontavimo pamatus. Negana to, į lietuvišką cepeliną panašus W.Churchillis išgyveno beveik 92 metus.
Visoje Pietų Europoje vidudienio atokvėpis vadinamas ispanišku žodžiu „siesta“ ir branginamas kaip religinė vertybė. Nuo antros iki ketvirtos valandos beveik viskas uždaryta. Paskui žvalūs pietiečiai dirba iki aštuntos vakaro ar dar ilgiau. Panašiai yra ir Lotynų Amerikoje. Žinoma, tam turi įtakos ir vidurdienio karštis, bet ne čia esmė. Dabar galima įsirengti oro kondicionierius. Karštis už lango tik primena, kad atėjo siestos metas. Kalifornijos universiteto dėstytoja dr. Sara Mednick, jau daug metų tirianti šį reiškinį, tvirtina, jog nereikia nė abejoti, kad keliolikos ar keliasdešimties minučių snūstelėjimas arba visavertis miegas vidurdienį labai padidina darbo produktyvumą. Mokslininkė pasitelkė ir statistiką. Paaiškėjo, kad dėl pervargusių darbuotojų Jungtinės Valstijos kasmet patiria 150 mlrd. dolerių nuostolį. Savo knygoje „Stebuklingoji miego jėga“ S.Mednick rašo, jog pogulis gali visam laikui pakeisti mūsų gyvenimą. Ypač jeigu užsnūdus po pietų pavyksta susapnuoti.
Taigi savijautai pagerinti nereikia nei pinigų, nei jokių vaistų, sukeliančių nepageidaujamų šalutinių reiškinių. Tad nesistebėkime, kad tiek daug žymių asmenybių laikėsi pogulio taisyklės. Ne tik W.Churchillis, bet ir Napoleonas bei Leonardo da Vinci naktį miegodavo trumpai. Kodėl? Todėl, kad nusnūsdavo dieną. Viena garsiausių pasaulio plaukikių, olimpiadose laimėjusi du aukso medalius Britta Steffens popiečio poilsį laiko būtinu siekiant aukštų sporto rezultatų. Pasirašydama reklamos sutartis sportininkė įtraukia punktą, kad pora valandų po pietų jai liktų laisvos.
Pogulio miegas ne tik leidžia atgauti kūrybingumą. S.Mednick suskaičiavo, jog yra dar 11 priežasčių, dėl kurių verta po pietų priglausti galvą prie pagalvės. Jos atlikti tyrimai rodo, kad net iki 100 proc. padidėja gebėjimas susikaupti, labai pagerėja judesių koordinacija ir jų tikslumas, sustiprėja dėmesingumas, tampa lengviau priimti sprendimus, sumažėja infarkto ir insulto pavojus, ilgiau išsaugoma jaunatviška išvaizda, lengviau numesti dalį nereikalingų kilogramų - išsimiegojęs žmogus neieško saldumynų ar užkandžių, pagerėja jo savijauta, nes miegant smegenys išskiria laimės hormoną serotoniną, kuris sumažina streso sukeltą įtampą ir padeda kovoti su alkoholio bei narkotikų priklausomybe, pagerina atmintį ir išradingumą. Taip pat būna lengviau užmigti naktį (o ne priešingai, kaip galėtų atrodyti); sustiprėja libido (potraukis kitai lyčiai), pagerėja poros santykiai. Atsimenu, prieškario Lietuvoje ūkininkai per didžiausią darbymetį leisdavo sau ir samdiniams nusnūsti kur nors paunksnėje pokaičio.
Tyrinėjant smegenų veiklą vis dar atrandama nuostabių dalykų. Dabar, kai šiuolaikinė technika leidžia pažvelgti į gyvo žmogaus galvos vidų, nustatyta, kad mums miegant smegenys nenurimsta. Ypač intensyviai dirba neuronai, kurie buvo apkrauti kokiais nors uždaviniais. Tai paaiškina, kodėl susirūpinęs žmogus, nuėjęs miegoti turėdamas kelis sunkiai išsprendžiamus klausimus, rytą pabudęs žino sprendimą. Ši tiesa žinoma jau nuo seno. Žymusis kompozitorius Johanas Sebastianas Bachas kartą pusiau rimtai pasakė, kad surasti naujo kūrinio idėją nėra sunku, svarbiausia - rytą keliantis iš lovos jos nesumindyti.
Tačiau tik dabar išsiaiškinta, kodėl taip vyksta. Kad ir egzaminų laikymo taktika. Visi studentai intensyviai kala paskutinę naktį. Paskui vieni skuba į auditoriją, kad eitų atsakinėti pirmi, kol dar neužmiršo to, ką naktį paskubomis perskaitė, o kiti pasilieka kelias valandas pamiegoti. Paprastai jie išlaiko egzaminus geriau negu tie, kurie visai nemiegojo. Kodėl? Kai susirūpinęs studentas užmiega, įaudrintos jo smegenys dirba toliau ir parengia egzaminui, žinoma, jei jis iš viso bent šį tą žino. Tačiau miegas turi būti gilus, nepertraukiamas, su sapnais. Tik tuomet pailsima ir atsiranda sprendimai.
Leiskite asmeniškai paprašyti jūsų vieno dalyko. Nuo tada, kai baigiau plaukioti jūrose, kasdien po pietų ištiesiu kojas. Maždaug valandą miegu kietai, sapnuodamas. Todėl prašau - nuo pirmos iki trečios valandos nebelskite į mano duris.
Rašyti komentarą