Terminai sekta, sektantas kilo iš religinių bendruomenių santykių ir reiškia tam tikro radikalaus kolektyvino protesto išraišką prieš nusistovėjusias normas bei tradicijas. Sektantui nekyla abejonių dėl to, kas yra teisus, o kas ne. Sektantiška sąmonė visada yra nukreipta tik į vieną – apginti savo nuostatą, paversti ją ne racionaliu pagrindu suformuotu teiginiu, o tikėjimu bei visišku neabejojimu savimi ir savo sprendimais. Tokios veikimo nuostatos netrunka išvirsti į fanatizmą bei emociškai stiprų spaudimą aplinkai, kartais išvirstantį į prievartą, kartais į psichozes. Ne kiekvienas gali tam pasipriešinti ir tada jis arba paverčiamas dar vienu iš sektantų, arba tampa auka, kurią galima niekinti ir bausti.
Politikoje mes dažnai susiduriame su tokiais atskirais politikais, atkartojančiais sektantišką veiksmų logiką, kuriems nereikia nei faktų, nei argumentų, jie tenkinasi vienu – jei aš tuo esu įsitikinęs, aš teisus ir todėl tai yra tiesa, visi kiti klysta tiek, kiek jie neigia mane ir mano įsitikinimą. Dažnas pilietis tiesiog vengia bendrauti su tokiais ir stengiasi nesusidurti su jais nei politikoje, nei gyvenime. Tačiau šiandien mes jau regime ne atskiro žmogaus bandymus įsipiršti mums į politinės tiesos pranašus, bet visą organizaciją.
Štai Kaune įvyko slaptas „Drąsos kelio“ partijos steigiamasis suvažiavimas, po kurio visuomeninis judėjimas save pradėjo vadinti partija, nors tam reikia surinkti tūkstantį parašų, suorganizuoti partijos steigiamąjį suvažiavimą, pateikti programinius dokumentus ir įvykdyti kitus formalumus. Struktūra pasiskelbė partija, turi idėją, aktyvius emocinius šalininkus ir svarbiausia – priešą, visus tuos, kurie nenori jų suprasti, abejoja jų nuoširdumu ir net reikalauja vykdyti teismų nurodytą tvarką.
Ši politinė struktūra, nemanau, kad ją jau galima vadinti partija, tačiau pagal savo veikimo bei nuostatų raiškos charakterį tai akivaizdi sektantiška organizacija, ima pretenduoti į politikos vykdymą. Paklauskime savęs, ką ji mums gali duoti, jei staiga taptų viena iš valdančiųjų. Galimus sprendimus nuspėsime stebėdami jos dabartinę veiklą bei siekius. Bet čia viskas susiveda į siaurą ir isterizuotą Kedžio mirties bei jo dukros perdavimo motinai problemą. Pasaulis šiai grupei žmonių dalijamas į palaikančius juos dėl pavardintos problemos ir į reikalaujančius tvarkos, t. y. nedorėlius. Todėl politiniame lauke mes nesitikėkime kažko kito, ši politinė jėga atras galimybių kerštui ir savo tiesos įamžinimui.
Bet gal politinės partijos kūrimas tėra tik papildoma priemonė, kuri leidžia ginčą dėl Kedžio dukters perkelti į platesnį diapazoną, užaštrinti savo siekius rinkimų laikotarpyje ir kartu neleisti vykdyti teismo sprendimų. Tada tai tiesiog gudri ir nesąžininga veikla, kurios tikslas pakankamai siauras, kad galėtų būti įvardintas politiniu. Gal todėl partijos steigiamasis suvažiavimas vyko slapta, nes nebuvo ką rodyti ir nebuvo aiškių politinių projektų, kuriuos būtų galima paskleisti viešai. Tuo atveju politinis slaptumas tėra galimybė paslėpti savo pozicijos menkumą. Kita vertus, slaptas suvažiavimas savaip romantizuoja kuriamos partijos įvaizdį ir pritraukia panašiai mąstančius. Taigi steigimo proceso įslaptinimą galime traktuoti kaip viešųjų ryšių akciją, kur laimimas dėmesys bei užkariaujama niša viešajame lauke.
Papildomai sakyčiau, kad organizacijos slaptumas yra akivaizdus rodiklis, kad jie neturi jokių politinės veiklos įgūdžių ir nesuvokia politikos reikšmės, politinių struktūrų vaidmens bei atsakomybės visuomenėje. Politine prasme tai atsiskyrėliai, sektantai, daugiau transliuojantys nepasitikėjimą visuomene ir savo neurotines baimes, bandantys paversti politiniu argumentu.
Rašyti komentarą