„Tikime, kad strategija „Lietuva 2030“ taps visuomenės susitarimu, jos sąmoninga valios ir apsisprendimo išraiška, kviečiančia įvertinti vertybes ir kartu kurti modernią, veržlią, atvirą pasauliui, savo tapatumą puoselėjančią stiprią valstybę. Tad susitarkime, kad „Lietuva 2030“ – mūsų sėkmės kelias ir eikime juo drauge“, – rašoma Lietuvos pažangos strategijos pristatyme. Tačiau tuo keliu ar bent tam tikrais jo ruožais nori eiti ne visi. Apie tai Alfa.lt kalbasi su Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto prof. Gintautu Mažeikiu.
Diskusijose apie strategiją „Lietuva 2030“ vyravo gana prieštaringos nuomonės. Kultūros ministras tvirtino, kad „vertinga svajoti drąsiai, nes svajonės materializuojasi“, Jūs kalbėjote apie utopijų tradicijas. Kiek tokios utopijos yra prasmingos, jei jos nėra, kaip ir minimo dokumento atveju, tiesiog literatūrinis, filosofinis kūrinys?
Ši strategija, kaip žinia, yra parengta ekspertų grupės, kuri išreiškė pakankamai konservatyvią visuomenės viziją. Joje bandoma suderinti tradicines konservatoriams tautos ir šeimos vertybes su naujomis idėjomis, pavyzdžiui, kūrybingos visuomenės ar sumanios ekonomikos vizijomis. Aptariama ir būdinga konservatoriams tema – pilietinės visuomenės vertybės.
Taigi, konservatyvioji vizija yra sušvelninama moderniomis sąvokomis. Todėl sakyti, kad tai visos visuomenės ar įvairių ideologijų dokumentas, netenka. Kita vertus, kyla klausimas, ar toks visos visuomenės požiūrį sukurtas dokumentas yra įmanomas. Tad jis papasakojo tos žmonių grupės, kuri rengė vaizdą apie galimą ateities visuomenę, įsivaizdavimą. Ir tai yra privalumas. Dar reikia atminti, kad tai ne Seimo, o tam tikrų ekspertų, su tam tikromis pažiūromis, parengtas dokumentas. Tad dar net negalima vadinti strategija. Ją taip gali vadinti tik ta žmonių grupė, kuri dokumentą rengė, nes tai nėra visos valstybės strategija. Šitas skirtumas yra labai svarbus tam, kad mes ateityje atsimintume, jog, pasikeitus Seimo sudėčiai, kitos laimėjusios partijos gali net nenorėti svarstyti šitos strategijos.
Gal net būtų geriau, jeigu nesvarstytų, todėl, kad jie jau dabar šią strategiją vertina kaip biurokratinį dokumentą, kaip generalinį planą ar net kaip įmonės strategiją, kuris turėtų atitikti visus Lietuvos įstatymus ir būti suderintas su įvairiais normatyvais. O kai šis dokumentas bus suderintas su tais normatyvais ir įstatymais, tai iš jo nieko nebeliks. Būtų naivu tikėtis, kad laisvų žmonių vizijos ir svajonės sutaptų su biurokratinės mašinos darbu.
Pati galimo derinimo Seime procedūra šitą dokumentą suplėšys ir jis neteks savo dvasios, vieningumo ir galiausiai jis nieko nebeįkvėps. Galiausiai dokumentas nebus reikalingas nė patiems konservatoriams, nes neteks savo idėjinės gelmės. Dar netinkamesnis jis bus socialdemokratams ar liberalams, kurie matytų visai kitokią šeimos ar ekonomikos viziją.
Todėl ne tik aš, bet ir Ainė Ramonaitė ar Dailis Barakauskas kalbame apie tai, kad kitoms partijoms ar žmonių grupėms reikėtų suprasti, kad tai yra ne priimta strategija, o veikiau vizija ar pagrįsta, racionali svajonė apie tai, kaip turėtų vystytis visuomenė. Ir tai yra visai kitas žanras nei įprasta įmonės strategija. Būtent svajonės ir utopijos, kaip pastebi politikos filosofai, nubrėžia tam tikrą politiškumo perspektyvą. Tada visuomenė gali įsivaizduoti kurlink mes keliaujame, kokie norėtumėme būti. Su tuo vienos grupės gali sutikti, kitos – labai smarkiai prieštarauti. Ir jau vien dėl to prasidėtų esminės, pamatinės diskusijos, bet ne apie tai, kur padėti vieną ar kitą kabelį, o apie visuomenės raidą. Tada ir kitos partijos būtų priverstos taip pat apie tai diskutuoti, o taip atsirastų gilesnio politiškumo aplinkybės. Jose galėtume pamatyti ne tik paviršutiniškus politikierius, bet ir labiau mąstančius žmones.
Apskritai šį dokumentą vertinu pozityviai, bet tik kaip konservatorių viziją, kuriai kitos politinės grupės galėtų parengti atsaką.
Lietuvos politinėje istorijoje buvo keletas atvejų, kai buvo priimami nacionaliniai susitarimai vienu ar kitu klausimu. Ar nebuvo prasmingiau kviestis ne vien konservatoriško atspalvio mąstytojus, o kurti visam politiniam spektrui priimtiną viziją?
Nacionaliniai susitarimai reikalingi ypatingų krizių laikotarpiais, kai reikalingas esmingas apsisprendimas, kai dauguma žmonių dėl to klausimo sutaria. Arba bent jau sutarti turi elitas. Elitai Lietuvoje sutarė 1918 m. dėl nepriklausomybės, nes tuo metu sociologiškai apklausti platesnį visuomenės ratą nebuvo jokio galimybės.
Panašiai galima kalbėti ir apie 1990 m. įvykius, kai buvo ir elito susitarimas ir ryškus plačių visuomenės grupių pritarimas. Pritarimą nepriklausomybei galima laikyti visuomenės susitarimu, kuris įvyko didelės įtampos, krizės laiku. Santykių su carine Rusija bei Sovietų Sąjunga pamokos lėmė tokį beveik vieningą politinių grupių apsisprendimą dėl įstojimo ES ir NATO.
Dabar gi esame skirtingoje situacijoje ir sunku būtų įvardinti vienos krypties ar rūšies krizę, dėl kurios mums reikėtų vieningai apsispręsti. Šiuo metu yra daugybė galimybių ar sprendimo būdų tiek energetikoje (žalioji, atominė ir pan.), tiek ekonomikoje, tiek švietime ir pan. Galutinis sutarimas ar vienos kokios galimybės pasirinkimas būtų didelė visuomenės klaida. Čia tas pat, kaip investicijos tik į vieną banką, įsivaizduojant, kad jis vienintelis teisingas. Tokių sprendimų nėra kaip pamatuoti, kaip juos apibrėžti, todėl vieni žmonės turi vienas vizijas, fantazijas, įsitikinimus, kiti – ryškias, bet visiškai priešingas vizijas. Galima racionaliai mąstyti įvairius projektus, o jei tie projektai konkuruos (ne krizės laiku, o tada kai brėžiame savo raidos perspektyvas) bus žymiai geriau racionalumo požiūriu. Konkurenciniai sprendimai, rodo įvairi patirtis, būna geresni taikios raidos laikotarpiu. O tie, kurie priimami karo ar kokios didelės krizės laiku neretai būna susiję su valdžiai suteikta didele galimybe manipuliuoti visuomene. Dabartinė situacija yra gera atvirai diskusijai, kritikai, ieškoti šio projekto silpnųjų vietų. Tad diskusijoje atsiranda gera galimybė intelektualiems proveržiams.
Vis dėl to šitas projektas turi galimybę būti įgyvendintas, bet tik tuo atveju, jei būsimuosiuose rinkimuose dešinieji, vedami konservatorių, surinktų tokį kiekį balsų, kuris leistų jiems sudaryti koalicinę daugumą ir vyriausybę. Tačiau dabartinės sociologinės apklausos dėl to kelia dideles abejones.
Tačiau ar nėra krizių krizė tai, apie ką šneka dr. A. Ramonaitė. Pasak jos, „esame ES, apskritai Vakarų civilizacijos, blogiausia dalis – kažkoks užkampis kažkur Rytuose, kažkur prie Rusijos“. Čia pat kalbėjęs Antanas Zabulis mato Lietuvą kaip „trijų milijonų kūrėjų“ visumą. Iš kur užkampyje rastis tiems kūrėjams?
Kritiškai žvelgčiau į abu požiūrius. Kai kalba politikos sociologė A. Ramonaitė, kuri naudojasi daugybe duomenų, suteikia tokiems dokumentams realistiškumo. Paprastai tokios vizijos būna kelių tipų. Vienas – su ryškia kritine preambule, kai, laikantis žanro taisykle, išvardinama viskas, kas yra negerai ir pilka, o tada rodoma šviesi ateitis, į kurią nuves toji vizija. Tai klasikinis tipas, kuris neišplitęs Lietuvoje. Mūsų aptariamas dokumentas kritiškumo stokoja, tačiau jis turi priedus, kuriame bent bandoma sociologinių duomenų pagalba realistiškai vertinti tikrovę.
Minima A. Ramonaitės nuomonė yra labai tamsi ir depresiška. Toks „juodas“ dabarties vertinimas lyg ir turėtų sustiprinti strategijos ir vizijos būtinybę žengti į šviesią ateitį, bet manyčiau, kad tai tik pačios kalbėtojos regėjimas, aiškiai stokojantis optimizmo vertinant tai, kas vyksta aplink mus, manant, kad kitur žydi tik rožių laukai ir yra amžina vasara.
O A. Zabulio nuomonė –liberalių ekonominių regėjimų įspaudas į konservatyvią viziją. Tačiau kalbėjimas apie tris milijonus kūrėjų yra daugiau reklaminis, panašus į vienos iš mobiliojo ryšio kompanijų reklamos akciją, turint omenyje, kad jokie sociologiniai duomenys, jokie tyrimai nerodo, kad Lietuvoje būtų daugiau nei keli procentai kūrėjų. Nežinau, kokiomis vizijomis ar fantazijomis rėmėsi A. Zabulis, nes tai yra tik populiari deklaracija, reklama ar šūkis. Arba noras nusisukti nuo tikrovės, nevertinti jos realistiškai.
Gal norėta pasakyti, kad ne tik dailininkas ar mokslininkas, o ir bandelių kepėjas gali į savo vykdomą procesą žvelgti kūrybiškai?
Suprantu, tačiau kai ES dokumentuose kalbama apie kūrybą grįsta ekonomiką, tai teigiami labai aiškūs dalykai, kad kūryba (kultūra) grįsta ekonomika pirmiausia reiškia nuolatinį technologinį inovatyvumą arba vadinamąjį kultūrinių pakuočių gaminimą. Kai ne pats produktas, o kultūrinės pakuotės, kurios padaro produktą labiau konkurencingą už Azijos kraštuose, kurios neturi tos kultūrinės pakuotės, pagamintą.
Gali skirtis mano ir strategijos „Lietuva 2030“ kūrėjų nuomonės dėl kūrybiškumo, bet tada šiame dokumente kūrybingumo samprata nėra atskleista. Ir net jų pačių diskusijose tai neatsiskleidžia, todėl mes ir galime vienas kito nesuprasti.
Bet jeigu mes kiekvieną darbininką smulkioje ar vidutinėje įmonėje laikysime kūrėju, tai tada pati kūrybos samprata taps tokia tuščia, kad beveik beprasmiška bus ją vartoti, nes kūrybos turinys nebesiskirs nuo žodžio „darbas“ turinio.
Strategijoje rašoma, kad „didžiausia mūsų bėda tai nepakankamas tikėjimas savimi, vienas kitu, savo šalimi ir sėkminga ateitimi, o mus vienijantis jausmas veikti kartu – nepakankami stiprus.“ Kas ir kaip (ar apskritai įmanoma) tą tikėjimą ateitimi, kalbant kultūros ministro terminais, galėtų „įgalinti“?
Pirmiausia, sunku spręsti kaip pats žodis „tikėjimas“ atkeliavo į šį dokumentą. Tačiau jei pažiūrėtume į lietuvišką tautinės literatūros tradiciją, tai joje ši sąvoka vartojama pakankamai dažnai: tikėjimas tautos ateitimi, tikėjimas visuomene, žmogumi. Šis žodis dažniausiai turi šilto, artimo pasitikėjimo prasmę arba net idealizmo. Kai nepaisant vieno ar kito žmogaus elgesio, mes tikime, kad jo širdyje yra nuostabūs ir gražūs dalykai.
Tačiau reikia pastebėti, kad šiuolaikinė Vakarų visuomenė yra linkusi vietoj sąvokos „tikėjimas“ vartoti bendravimą ar komunikaciją. Tai, kad mes bendraudami susitariame dėl tam tikrų dalykų, o esame tiek racionalūs, kad tam tikrais susitartume, tai būtų alternatyva tikėjimui. Tačiau „Lietuvos 2030“ rengėjai labiau akcentuoja tikėjimą, fantaziją, viziją, „širdies ir šaknų“ motyvą, o ne modernų komunikacijos, dialogo ir derybų dalyką. Esu kiek skeptiškas dėl to „tikėjimo“.
Esate kalbėjęs ir ne tik apie skepticizmą, bet ir pasitaikančius propagandos ir demagogijos momentus, tad ar norėtume gyventi nupieštos vizijos Lietuvoje?
Kai kurie dalykai man šioje vizijoje patinka, nes yra modernūs, susiję su šiuolaikinėmis ekonomikos, kultūros, komunikacijos sampratomis. Pakankamai daug svarbių dalykų yra įvardinta, kalbant apie vertybes, tačiau ne apie teisę ir teisingumą, kuris šiandien Lietuvai yra ypatingai aktualus.
Kai ką kritikuočiau, žiūrėčiau plačiau ir kitaip, pavyzdžiui, kai kalbama apie šeimos sampratą. Tačiau man patinka, kad šiame dokumente vartojama pasaulio lietuvybės sąvoka, nes atkreipiama dėmesys į milžinišką mūsų migracijos lauką. Vis tik manyčiau, kad šis projektas yra nepakankamai ryžtingas, kartais tiesiog sunku kritikuoti tai, kas nutylėta. Labiau norėčiau matyti, kaip Lietuva 2030 m. atrodys pasaulyje. Ne vien kaip sutelkta tauta, nematanti kitų tautų, kaimynių šalia savęs.
Rašyti komentarą