“Mūsų kaime nebeliko vyrų. Kai reikia sniegą nukasti ar kokį kitą vyrišką darbą atlikti, visai nebėra į ką kreiptis“, - LŽ žurnalistui guodėsi moteris, gyvenanti Inkakliuose, Šilutės rajone. Susidomėjęs šia neįprasta situacija jis nuskubėjo į Inkaklius, įsivaizduojamą moterų karaliją.
Važiuodamas mintimis įsivaizdavau tikrą moterų karaliją, kaip Frederico Fellini „Moterų mieste“. Tik ne kine, o gyvenime.
Pirmasis pamatytas vaizdas nuteikė idiliškai. Kaimo prieigose įrengtame Lurde su Marijos skulptūra triūsė vieniša moteris. Ji tvarkė šventos vietos aplinką: kasė sniegą, nuvytusias gėles keitė naujomis.
Vėliau sužinojau, kad Lurdo grotos imitaciją su Marijos statula ir šaltinėliu Švėkšnos klebono paraginti 1914-aisiais įrengė patys ūkininkai. Todėl jų palikuonys laiko savo pareiga prižiūrėti anuomet įrengtą Lurdą. Nejučiomis pagalvojau: o jei reikėtų ką nors panašaus savo lėšomis statyti šiais laikais? Ar minimalias pajamas gaunantys kaimiečiai skubėtų atsisveikinti su savo pinigais?
Beje, prieš Antrąjį pasaulinį karą Inkakliuose, esančiuose vos už pusantro kilometro nuo senosios Rytų Prūsijos ir Lietuvos sienos, gyveno maždaug šimtas žmonių. Iki sovietų okupacijos tai buvo tipiškas lietuviškas kaimas su mediniais trobesiais. Tik sovietmečiu čia įsteigtas tarybinis ūkis, vėliau pastatyta valgykla, pradžios mokykla, keli daugiabučiai, vaikų darželis ir net kultūros namai. Inkakliai tapo kaimo tipo gyvenviete, į kurią buvo vežami vienintelės partijos šulai ir demonstruojama, kokie laimingi yra tarybiniai kaimiečiai.
Ištuštėjęs kaimas
Tačiau šiandien buvusi gyvybinga gyvenvietė ištuštėjusi. Daug jaunų žmonių išvykę uždarbiauti į užsienį ar didesnius krašto miestus, todėl vaikų darželis nebeveikia. Jo pastate patalpas privatizavę žmonės įsirengė butus. Buvusioje tarybinio ūkio valgykloje veikia parduotuvė. Beje, dabar kaime yra net trys parduotuvės. Vienos jų savininkė Daina teigė, jog pirkėjų kol kas visoms užtenka. „Aišku, kartais tenka ir skolon prekių duoti, bet vėliau žmonės visuomet atsiskaito. Žino, kad negrąžinę skolos kitą kartą nieko negaus“, - aiškino verslininkė.
Kelių Inkakliuose stovinčių daugiabučių, kuriems anksčiau šiluma buvo tiekiama centralizuotai, gyventojai dabar šildosi kaip kas išmano. Vieni - anglimis, kiti - malkomis.
Gatvėse žmonių nematyti. Tolumoje išvydau į parduotuvę klibinkščiuojančią senutę. Pamaniau, užkalbinsiu. Tačiau moteriškė tik paspartino žingsnį ir nė nešyptelėjusi kiek pajėgdama greičiau smuko į vidų.
Užtat kai važiuodamas per kaimą išgirdau birbiantį motorinį pjūklą, net nutirpau iš laimės. Juk dabar pamatysiu ne ką kitą, o rąstus pjaunančias tvirtas inkakliškes! Įsivaizdavau, kaip viena trumpina iš miško atvežtus rąstus, kita taip smagiai mosuoja kirviu, kad net skamba!
Nubėgau į kiemą, iš kurio sklido tie mano ausiai mieli garsai, ir net atšlijau: nė vienos moters, o priešais - net keturi tvirti vyrukai. Vienas jų pasilenkęs motoriniu pjūklu pjovė rąstus. Pamatęs mane, pakėlė galvą. Dvelktelėjo alkoholiu.
„Maniau, kad Inkakliuose nebėra vyrų...“ - sulemenau, iš lėto traukdamasis atbulom. „Kas sakė!?“ - nuskambėjo į grasinimą panašus klausimas, kurį dar palydėjo skardus ketvertuko juokas. Prakalbę vyrai nenorėjo sutikti, kad jie čia - mažuma. „Vyrų yra. Tik pinigus mokėk ir viską atliksime. Bėda, kad to darbo čia nėra“, - vėl juokėsi inkakliškiai.
Vaikų mažėja Daugiau>>
Rašyti komentarą