Dar prieš du dešimtmečius vyravo nuomonė, jog tatuiruotės - kalinių ir jūreivių skiriamasis ženklas. Dabar jos virto neatskiriamu kultūros reiškiniu, ir net visuomenės elitas nesibodi savo kūną paversti savotiška kūrybinių eksperimentų arena, rašo „Vakarų ekspresas“.
Ar ši kūno puošyba slepia vidines dramas, ar tai tam tikrų žmonių grupių atsakas į problemas, kurių nesprendžia didžioji visuomenės dalis, mes ir pabandėme išsiaiškinti. Klaipėdietis fotografas Kęstutis Maskolaitis, septintąjį dešimtmetį tarnavęs tarybinėje armijoje specialiosios paskirties būryje tolimame imperijos pakraštyje, paminėjo ir paradoksalų istorinį faktą. Prieš šaulius pastatyti nuteistieji mirties bausme apnuogindavo krūtines, ant kurių būdavo ištatuiruoti Stalino ar Lenino portretai, ir kareiviai atsisakydavo šauti.
Susitikome su klaipėdiečiu tatuiruočių meistru Danieliumi Djačkovu, vienu iš leidinio „Tatuiruočių menas Lietuvoje“ sudarytojų. Anot jo, senovės baltai, lietuviai nedarė tatuiruočių. „Močiutė man pasakojo, kad moterys puošėsi rūtų šakele: sušlapinta ji išdegindavo žymę rankoje. Taip puošdavosi. Manau, kad gražiai žalodamiesi žmonės nori maištauti prieš Dievą, prigimties natūralumą, parodyti valios jėgą keisti savo kūną kaip nori.“
Rašyti komentarą