Ši knyga – atvertis minimalizmo mylėtojui, triukšmo nekentėjui, estezė ir filosofija, sutilpusi vos 21-oje tyloje. Gytis Skudžinskas (g. 1975) anksčiau stebino puikia savo kurta muzika, dabar – unikalia fotografija. Joje – jos didenybė Tyla.
Pasak vieno iš trijų knygos tekstų autorių Jurijaus Dobriakovo, tai, ką G.Skudžinskas „vaizduoja savo darbuose, ir yra tyla. Ir nieko daugiau“ (p. 52).
Ar tikrai? Pabandžiau suskaičiuoti albume esančias fotografijas (nebuvo sunku, jos – sunumeruotos, kiekviena turi savo nišą pasaulio triukšme; beje, fotografijų sekos sudarytojas – žymus fotografas Gintautas Trimakas). 21. Tiesioginių aliuzijų į Johno Cage‘o 4‘33‘‘ lyg ir nėra (nors numerologas galėtų sakyti, kad skaičius 21 yra tryskart septyni, ir šie abu skaičiai – mistiniai...). Be 21-os tylos, itin estetiškai (dizaineris – pats G.Skudžinskas) pateikiama dar 18 autoriaus fotografijų, knygos gale iliustruojančius du ją palydinčius tekstus – J.Dobriakovo ir Agnės Narušytės (Rolando Rastausko tekstas įterptas tarp tylų).
„Su garsu esu visiškai nebebendraujantis“, - prisipažįsta Papilėje gimęs, Klaipėdoje gyvenantis G.Skudžinskas, gerai žinomas eksperimentinės muzikos klausytojams kaip GyS, 2003-2009 metais kūręs muziką tokiuose projektuose, instaliacijose, performansuose, akcijose ir grupėse kaip „Sable Mouvant“, „ŠaliKĄpalikau“ (su Dariumi Gerulaičiu, gerai žinomu iš grupės „Wejdas“), „Ensemble SP“ (su D.Gerulaičiu), „Skalbėjų Muzika“ (su Donatu Bielkausku ir Valdemaru Manomaičiu), „Pasisavintos trajektorijos“ (su Mariumi Skudžinsku ir D.Gerulaičiu), „When the Drummer is Smoking“ (su Gintu K), „Conspiracy of Silence“ (su D.Bielkausku), „Geriausiai pasakoja vaizdas“ (su M.Skudžinsku), „Kalbėti“ (su D.Gerulaičiu), „Saugumo iliuzija“, „Horizontai“ (site-specific instaliacija su Andriumi Gaubiu), o dar 1994 metais – vos metus gyvavusioje, bet albumą spėjusioje išleisti pankroko grupėje „Išgamos“. Grota ir pankroko grupėje „Timūras ir jo būrys“ (1993-1999 metais).
Vėliau patyręs muzikantas, performansų, instaliacijų kūrėjas tapo žinomas kaip puikus dizaineris, fotografas (ko gero, viskas užkoduota 2003 metais ŠMC atlikto projekto pavadinime „Geriausiai pasakoja vaizdas“), nuo 2006 metų – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Plačiau apie jį – tinklalapyje www.gys.lt.
Nuo muzikos grįžtant prie vaizdo ir jį lydinčių tekstų albume „Tyla / Silence“ (šis ciklas sukurtas 2008-2011 metais), reikėtų dar trumpai nuklysti į filosofinį diskursą. Būtent: kas mene (pvz., muzikoje, fotografijoje) yra tyla? Įvairūs kompozitoriai, skirtingų muzikinių stilių grupės yra „sukūrę“ kompozicijų, kuriose yra tyla. Be abejo, žymiausia jų – J.Cage‘o, taip pat – György‘o Sándoro Ligeti, Johno Lennono su Yoko Ono „Two Minutes of Silence“, Roberto Wyatto, Briano Eno, grupių „Whitehouse“, „Ciccone Youth“, „Sigur Rós“, „Marilyn Manson“, „Type O Negative“, „Pan.Thy.Monium“ ir kt. Įsimintinas ir Davido Lyncho 2001 metų neo-noir filmo „Mulholland Drive“ Silencio. Andrius Mamontovas 2006 metais išleido kiek neįprastą jam albumą „Tyla“. Apie tylą filosofijoje, religijoje, literatūroje, dailėje, kitose meno šakose galima ne vieną disertaciją parašyti, bet čia ne apie tai.
Kas yra tyla vienam geriausių (drįstu taip pasakyti) jaunųjų Lietuvos fotografų? Jo tinklalapyje informuojama, kad nuo 2008 metų kuriami „Tylos“ ciklo darbai „eliminuoja orientacinius erdvės ir laiko parametrus bei siekia kalbėti apie perpildytą atvaizdo reprodukcijų rinką. Fotografija be įvykio / pranešimo dezorientuoja stebėtoją bei naikina regėjimo kaip greito pažinimo patirtį. Gamtoje, viešose ir privačiose erdvėse užfiksuoti atvaizdai suvokėjui netransliuoja aiškių tos erdvės parametrų, bet priešingai, jungiasi į tęstinę vizualinę konstrukciją, kurios pagrindinis tikslas - ne esamos situacijos reprodukavimas, bet ribos tarp regimo ir suvokiamo, pažįstamo ir svetimo, natūralaus ir socialaus akcentavimas. Jei tylą suprastume kaip protestą prieš nuspėjamą tuščiažodžiavimą, tai šiose fotografijose eliminuojamos perteklinės vizualinės nuorodos. Iš kitos pusės, asketiškas fotografijų vizualumas cituoja bei permąsto minimalistinės dailės istoriją“.
Paprasčiau kalbant, šis albumas, tiksliau, jame esanti dvidešimt viena tyla, yra tiesiog TYLA. Kaip kad zen yra zen, ir nieko daugiau. Tiesiog.
Tarp genialių G.Skudžinsko tylų įsiterpę ne mažiau genialūs R.Rastausko „Tylaraščiai“ – įdomus filosofinis dokumentas, kalbantis apie įvairias tylos rūšis: tvarsčių, k(v)apų, postsprogiminę, skambučio tylą rankai kylant, tylą prieš nuosprendį... (p. 17)
Apie fotografą įdomiai rašo ir A.Narušytė. Ji demaskuoja Gytį, kad šis visur vengia kontrolės, ir jo fotografija – tai būdas išsilaisvinti. „Ėjimas į tylą yra ėjimas anapus visų ribų. Čia nuskambėjusias užuominas į mirtį ir pabaigą sukūrė į horizontą krypstantis žvilgsnis. Visi užėjimai už ribų - mąstymo ar gyvenimo - išlaisvina. Tačiau G. Skudžinsko išlaisvinimas nėra metafizinis - jį čia pat išjuokia ta pati pinhole užfiksuota banali konkretybė. „Išsilaisvinęs“ žiūrovas lieka šiapus daiktų, pripažįstantis jutiminius ir intelektinius ribotumus, menininko buvimą menininku, kūrinio - kūriniu, dvasios priklausomybę materijai. Taigi G. Skudžinsko ironija nukreipta ir į patį išsilaisvinimą. Bet tokio žvilgsnio bei jo nulemto tikrovės ir šiapusybės erdvės suvokimo irgi neįmanoma kontroliuoti“, - teigia A.Narušytė (p. 69).
J.Dobriakovas tekste „Aukso pjūvis“ primena, kad žodis – sidabras, tyla – auksas. Kuri G.Skudžinsko tyla „auksiausia“? Man jos visos (primenančios siurrealistines jūras) puikios, nors „Tyla / Silence XIV“ savo raudoniu tartum pažadina apsnūdusį, prie kasdienių vaizdų kakofonijos pripratusį žvilgsnį.
Džiaugiuosi, kad pasirodo tokios puikios knygos ir visiems Meną mylintiems žmonėms rekomenduoju susipažinti su „Tyla / Silence“ (knygos ir /arba parodos pavidalu).
Rašyti komentarą