Naujasis Šilumos įstatymas tik teoriškai galėtų išardyti šilumos tiekėjų monopolį. Bet išvarę šilumos tiekėjus iš šilumos punktų, politikai įgyvendino jų troškimą - atsakyti tik už paslaugas iki namo įvado, o už šilumos kelią nuo įvado iki buto gyventojai turės mokėti tarpininkams.
Šilumos įstatymas, įsigaliojęs praėjusių metų lapkričio 1 dieną, jau piktina šilumos vartotojus. Ir ne vien todėl, kad dar ne visi centralizuotai šildomi gyvenamieji namai yra pasirinkę nuo šilumos tiekėjo nepriklausančią įmonę, kuri turi prižiūrėti gyvenamųjų namų šilumos punktus.
Pasirodo, laimingesni yra tie, kurių šildymo sistemas dar iki liepos 1 dienos prižiūrės šilumos tiekėjai.
Vietoje monopolio – tarpininkai
“Lietuvoje yra apie 50 įmonių, kurios centralizuotai tiekia šilumą. Kol kas jos išrašo ir sąskaitas už šildymą bei karštą vandenį, - pasakojo Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. - Dabar einama prie to, kad šilumą iš gamintojų prie namo įvado turės pirkti gyventojų bendrijos arba savivaldybių priskirti administratoriai. Tada jau jie išrašys sąskaitas už paslaugas.“
Asociacijos vadovas pripažįsta, kad šilumos punktų prižiūrėtojams dabar nesvarbu, kiek šilumos suvartoja namas, nes jie nemato, kokias sąskaitas šilumininkai pateikia butų savininkams. Bet kai apskaitą pradės tvarkyti patys administratoriai, tada jie turės daugiau galimybių kartu su gyventojais tartis, ką reikėtų daryti, kad šilumos būtų vartojama mažiau: gal pakentėti prie žemesnės temperatūros, o gal ryžtis investuoti į būsto apšiltinimą.
Tačiau sostinės Žvėryno gyventojui, energetikos specialistui Pauliui Markevičiui tik juokas iš tokių šnekų. „Iš tikrųjų to negali būti - šilumą kaip pardavė, taip ir parduos šilumos tiekėjai. Ir ne iki namo įvado, o iki buto. Juk šilumos punktų prižiūrėtojai licencijų tiekti šilumą neturi“, - teigė pašnekovas.
Būsto valdymo ir priežiūros rūmų prezidentas Juozas Antanaitis su tuo galėtų sutikti, jeigu... priėmus naująjį Šilumos įstatymą būtų nepakeisti atitinkami Civilinio kodekso straipsniai, reglamentuojantys šilumininkų prievolę tiekti šilumą iki buto. „Tokios painiavos kaip Šilumos įstatymas jau seniai nematėme, ir net pačioms aukščiausioms valstybės galvoms neužkliuvo tai, kas padaryta“, - LŽ piktinosi J.Antanaitis.
Pasak jo, šio įstatymo rengėjai, išvarę šilumos tiekėjus iš šilumos punktų, įgyvendino pastarųjų troškimą - atsakyti tik už paslaugas iki namo įvado, o rūpesčius dėl problemų svarbiausioje grandyje - namo šilumos punkte, t. y. nuo įvado iki buto - perkėlė gyventojų pasirinktoms šilumos punktų priežiūros įmonėms. Taigi daugeliu atvejų ne šilumininkai, o šilumos punktų prižiūrėtojai dabar bus kalti ir dėl per didelių sąskaitų už šildymą, ir dėl netikusių šildymo paslaugų, ir dėl avarijų šilumos punktuose.
Maža to, anot J.Antanaičio, Šilumos įstatymas kartu panaikina prievolę šilumos tiekėjams sudaryti paslaugų teikimo sutartis su kiekvienu vartotoju - buto savininku ir apsiriboja kolektyvine sutartimi su gyvenamųjų namų bendrija arba savivaldybės paskirtu administratoriumi. Vadinasi, šilumą iš tiekėjo pirks gyventojų bendrija arba administratorius, tampantis tarpininku tarp šilumos tiekėjų ir vartotojų, o už tarpininkavimo paslaugas paprastai mokama papildomai.
„Kolektyvinės sutartys - visiška nesąmonė. Gal tada užtektų ir šilumos įmonės sutarties su gyvenamųjų namų kvartalu, mikrorajonu, galų gale su savivaldybe?“ - piktinosi P.Markevičius.
Ne tuo keliu
Pasak J.Antanaičio, kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Šiauliuose, šiemet įvyko jau ne viena šilumos punkto avarija ir gyventojai ima reikalauti, kad įstatymas būtų atšauktas.
O kaip pasiekti įstatymo tikslus - išardyti monopolį ir sumažinti gyventojų sąskaitas už šildymą?
Ir J.Antanaičio, ir P.Markevičiaus nuomone, atskiri šilumos punktų prižiūrėtojai - šilumos vartotojams visiškai nereikalingas darinys. Tokias įmones, jei norėtų, galėtų samdytis patys šilumos tiekėjai. „Galima ką nori šnekėti apie šilumos punktų nuosavybę, nes svarbiausia ne jų nuosavybės teisės, o tai, kad jais privalo naudotis tas, kas teikia šildymo paslaugas. Naujuoju įstatymu ši prievolė perkeliama namo administratoriui arba gyvenamųjų namų bendrijai“, - aiškino J.Antanaitis.
P.Markevičiaus įsitikinimu, norint pasiekti naujojo įstatymo deklaruojamų tikslų, užtenka žengti vienintelį žingsnį - centralizuotai šildomuose gyvenamuosiuose namuose įrengti individualias (kiekviename bute) šilumos reguliavimo ir apskaitos sistemas. Jo skaičiavimu, tai padėtų sutaupyti apie 25 proc. gyventojų išlaidų šilumai. Mat gyventojas galėtų pats reguliuoti, kiek jam šilumos reikia, ir mokėtų ne už šildomą gyvenamąjį plotą, o už realiai patiektą šilumą.
Jis taip pat apskaičiavo, jog įrengti apskaitos ir šilumos reguliavimo priemones bute, įskaitant inžinerinius darbus, kainuotų vidutiniškai po 4-5 tūkst. litų.
Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje yra beveik 40 tūkst. daugiabučių gyvenamųjų namų. Kiekviename jų vidutiniškai - 50 butų. Vadinasi į šilumos reguliavimo ir apskaitos sistemų įrengimą reikėtų investuoti 0,8-1 mlrd. litų. Tačiau dauguma gyventojų taupo kasdienio vartojimo sąskaita. Iš kur jiems paimti tokius pinigus?
Pinigų yra
P.Markevičiaus nuomone, reikėtų tik politinio sprendimo, kad šiam tikslui būtų naudojami Aplinkos ministerijoje laikomi visiškai nenaudojami Europos Sąjungos (ES) pinigai, skirti Vyriausybės 2004 metais priimtai Būsto atnaujinimo (modernizavimo) programai JESSICA. Tai dešimtys milijardų litų. Reikėtų priimti atitinkamą politinį sprendimą ir šiek tiek papildyti šių lėšų naudojimo paskirtį, juolab kad jos skirtos tam pačiam tikslui - energijai taupyti.
„Sprendimas įrengti individualią šilumos apskaitą visuose namuose būtų pirmas realus žingsnis, kuris skatintų žmones taupyti energiją. Žinoma, šis būdas ne toks efektyvus kaip namo modernizavimas, bet verstų žmones pačius pamąstyti, ką daryti, kad už šilumą reikėtų mokėti mažiau: vienas gal tik šilumos reguliatorių prisuks ir pagyvens šalčiau, o kitas gal bent langus pasikeis“, - svarstė P.Markevičius.
„Visiškai sutikčiau su tokiu pasiūlymu. Nė neįsivaizduoju, ką mūsų valdžia Briuseliui paaiškins 2020-aisiais, kai reikės atsiskaityti, kaip panaudotos energijos taupymo programai skirtos lėšos. Dabar net teoriškai šios programos neįmanoma įgyvendinti, nes trūksta ne tik noro, bet jau ir darbininkų“, - pabrėžė J.Antanaitis.
Aplinkos ministerija pranešė, kad iki 2012 metų sausio 1 dienos buvo modernizuoti 442 daugiabučiai. Kartu su kitais, kurie dalyvauja programoje, bet dar nebaigti renovuoti - 720. Pagal 2004-aisiais priimtą Daugiabučių atnaujinimo programą iki 2020 metų turi būti renovuota 27 858 daugiabučiai. Tai 70 proc. namų, pastatytų pagal reikalavimus, galiojusius iki 1993 metų.
Beveik pusė laiko jau praėjo. Vadinasi, aštuonerius metus, likusius iki 2020-ųjų, kasmet reikėtų renovuoti bent po 3480 namų. Į kiekvieną tokį namą tektų investuoti vidutiniškai po 1 mln. litų - iš viso beveik 30 mlrd. litų, kurių didesnė dalis jau numatyta pagal ES programą JESSICA.
Verčia įsipareigojimai
Lietuvos energetikos konsultantų asociacijos specialisto Donato Jaso nuomone, pasiūlymas renovacijai skirtomis lėšomis įrengti šilumos apskaitos ir reguliavimo sistemas visuose centralizuotai šildomuose butuose - ne fantazija, o pasiūlymas, ypač aktualus žinant Lietuvos buvimo ES realijas, nes būdama ES narė Lietuva privalo vykdyti savo įsipareigojimus ir Bendrijos reikalavimus.
Vienas jų - baigiama rengti Efektyvaus energijos vartojimo direktyva, kuri, nors dar nepatvirtinta, apjungs ir kartu panaikins anksčiau patvirtintas Pastatų energetinio naudingumo ir Aplinkos taršos direktyvas. Manoma, kad jos reikalavimai bus dar griežtesni.
Pagal ankstesnes, be kita ko, buvo numatytas tarpinis laikotarpis iki ES strateginės 2020 metų programos įgyvendinimo. Tai - 2016-ieji. Skaičiuojant juo jų, kasmet iki 2020-ųjų reikės energijos vartojimą mažinti po 1,5 proc., efektyvinti energijos gamybą naudojant mažiau iškastinio kuro. Tarp reikalavimų - ir tai, kad 2016-aisiais visuose centralizuotai šildomuose pastatuose turės būti įrengti individualūs šilumos reguliavimo ir apskaitos prietaisai.
Pasak D.Jaso, tai turės būti telemetrinė apskaita, kad suvartojamos šilumos energijos rodmenis galėtų matyti ir būsto savininkas, ir šildymo paslaugų teikėjas. Tai padėtų išvengti sukčiavimo deklaruojant šilumos vartojimą.
„ES reikalaujamą telemetrinę apskaitą mūsų valdžia jau uždraudė, todėl dabar šilumininkų brigados su gyvenamųjų namų atstovais vaikšto į kiekvieną namą ir užrašinėja skaitiklių, įrengtų prie įvadų, rodmenis, lyg nuo to kas nors pasikeistų, - ironizavo J.Antanaitis ir pridūrė: - Būtų gerai, jei nors šio reikalavimo - įrengti individualią apskaitą - neištiktų daugiabučių atnaujinimo programos likimas.“
Iki 2016-ųjų liko mažiau nei ketveri metai. Pasak D.Jaso, laikantis įstatymų raidės, renovavimui skirtų lėšų galima ir nenaudoti, tačiau įrengti individualią šilumos apskaitą vis tiek reikės. Finansuoti jos įrengimą ES siūlo ir kitais būdais: arba įrengti valstybės ar šilumos tiekėjų lėšomis ir jas įrašyti į šilumos tarifo sandarą, arba būsto savininkui įsirengti pačiam. Tačiau tai neretam gali būti nepakeliama našta, nes 5000 litų investicija butui - tik vidutinė suma, kuri gali gerokai skirtis, atsižvelgiant į namo konstrukciją.
Rašyti komentarą