Ne tik Lietuvoje diskutuojama dėl minimalaus darbo užmokesčio, šis klausimas aktualus ir turtingoje Šveicarijoje, ir visame pasaulyje. Apie tai rašoma interneto svetainėje „swissinfo.ch“.
Šveicarija galbūt ir yra turtinga valstybė, tačiau joje vis dar daug „dirbančių skurstančiųjų“, t. y. žmonių, kurie dirba, tačiau gyvena žemiau skurdo ribos. Tokią padėtį norėtų pakeisti profsąjungos.
Surinkti parašai dėl iniciatyvos įvesti minimalų atlyginimą jau įteikti šalies valdžiai, nepaisant darbdavių pasipriešinimo. Tokia praktika plačiai paplitusi ir didžiojoje Europos dalyje, nes pastaraisiais dešimtmečiais atotrūkis tarp didžiausio ir mažiausio darbo užmokesčio smarkiai padidėjo. Šveicarija - ne išimtis.
Prieš maždaug 30 metų darbdaviai ėmė uždirbti net 30 kartų daugiau, nei mokama mažiausiai uždirbantiems žmonėms. Šiuo metu kai kurių direktorių atlyginimai jau daugiau nei 1000 kartų didesni nei mažiausiai mokamų įmonės darbuotojų. Vis dar nesutariama, ar taip yra dėl padidėjusios tarptautinės konkurencijos, ar dėl paprasčiausio godumo. Tačiau raginimai keisti susidariusią padėtį vis stiprėja. Vien pastaraisiais metais Šveicarijoje kilo net trys visuomeninės iniciatyvos prieš didėjančius atlyginimų skirtumus. Dviem norima nustatyti vadovų atlyginimų ribas, trečiąja, kurią Profesinių sąjungų federacija pateikė sausio 16 dieną, Šveicarijoje siekiama įvesti 22 frankų už darbo valandą, arba maždaug 4 tūkst. frankų per mėnesį, minimalų darbo užmokestį.
Padorus darbo užmokestis
“Šia iniciatyva siekiama, kad visi Šveicarijoje gautų padorų atlyginimą. Maždaug 10 proc. visu etatu dirbančių žmonių uždirba mažiau nei 4 tūkst. frankų, kurių neužtenka svarbiausioms gyvenimo išlaidoms, vadinasi, dažnai šiems žmonėms reikia mokėti pašalpas, - aiškino federacijos vyriausiasis ekonomistas Danielius Lampart'as. - Mūsų pasiūlymais taip pat siekiama užglaistyti svarbią spragą: daugiau kaip pusės darbuotojų neapsaugo bendroji darbo sutartis, o tai reiškia, jog nėra apsaugoti ir jų atlyginimai.“
Ekonomistas pridūrė, kad nustatytas minimalus darbo užmokestis neleidžia dar labiau sumažinti atlyginimų, taip pat padeda mažinti nedarbą, nes dauguma gaunančiųjų mažą darbo užmokestį turi du darbus, kad gautų pakankamai pajamų.
“Blogas sprendimas“
Tačiau darbdavių asociacijos yra prieš nustatytą minimalų darbo užmokestį. „Tai blogas sprendimas, nes skirtinguose ekonominiuose sektoriuose skirtingos darbo sąlygos ir skirtingi poreikiai. Taip pat skirtinguose regionuose skiriasi atlyginimai ir pragyvenimo kaina“, - teigia Ruth Derrer Balladore iš Šveicarijos darbdavių asociacijos.
Darbdaviai mano, kad minimalus atlyginimas galėtų būti nustatytas bendroje darbo sutartyje, tačiau jis neturėtų būti suprantamas kaip teisinis įpareigojimas. „Jei bus nustatytas minimalus darbo užmokestis, neįgalūs žmonės, kurių galimybės ribotos, rizikuoja būti pašalinti iš dirbančiųjų pasaulio“, - pridūrė R.D.Balladore. Tačiau paklausta, ar atlyginimas turėtų užtikrinti žmonėms padorų pragyvenimą, darbdavių atstovė atsakė, kad viskas priklauso nuo to, kas laikoma padoraus pragyvenimo standartu.
„Kai kuriuose krašto regionuose padoriai gyvenimo kokybei užtikrinti užtenka mažiau nei 4 tūkst. frankų, tačiau Ciuriche nepakanka ir 5 tūkstančių. Profsąjungos taip pat savo siūlymus linkusios pagrįsti šeimos, kurioje tik vienas asmuo dirba, modeliu, nors dažnai tose šeimose į namus parnešami du atlyginimai“, - sakė R.D.Balladore.
Kitos šalys
Šveicarijos darbdavių pozicija kertasi su tuo, kas pastaraisiais dešimtmečiais ima dominuoti didžiojoje Europos dalyje. „Tik Vokietija, Austrija, Šveicarija ir Skandinavijos šalys dar neturi įsivedusios minimalaus darbo užmokesčio. Tačiau Skandinavijoje galioja bendrosios darbo sutartys, garantuojančios minimalų atlyginimą beveik visiems darbuotojams, o Vokietijoje ir Šveicarijoje tai galioja tik kas antram“, - aiškino Thorsten Schulten iš Diuseldorfo Ekonominių ir socialinių tyrimų instituto. Laisvas žmonių judėjimas Europoje taip pat palankus minimaliam darbo užmokesčiui užtikrinti, nes dauguma valstybių ėmėsi ginti savo darbuotojus nuo atlyginimų mažinimo. Net Vokietija svarsto, ar nereikėtų priimti minimalaus darbo užmokesčio, ir to siekiančiuosius palaiko kanclerė Angela Merkel. Tačiau kaip sakė Th.Schulten, A.Merkel projektas susidūrė su jos pačios partijos pasipriešinimu. Bet dabar, atrodo, bus nustatytas minimalus atlyginimas, net jei bus priimta „ribotam“ variantui, pavyzdžiui, jis skirsis rytinėje ir vakarinėje šalies dalyje.
Įdarbinimo klausimai
Ekspertai tikina, kad valstybėse, kuriose jau seniai nustatytas minimalus darbo užmokestis, pavyzdžiui, Prancūzijoje, poveikis ūkiui buvo teigiamas. Be jo Prancūzijoje būtų susidariusi dar didesnė socialinė nelygybė ir būtų atsiradę dar daugiau skurdo. Tačiau šiuo metu diskutuojama dėl minimalaus atlyginimo įtakos įdarbinimui, nes kai kurios įmonės linkusios apriboti personalo skaičių, kad nepatirtų išlaidų dėl socialinio draudimo, susijusio su minimaliu darbo užmokesčiu.
Nustatyti ryšį tarp minimalaus darbo užmokesčio ir įdarbinimo buvo bandoma daugybe tyrimų, atliktų Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau gauti rezultatai - prieštaringi. Pastaruoju metu dauguma ekonomistų linkę nevadinti minimalus darbo užmokesčio įtakos įdarbinimui neigiama tol, kol toks atlyginimas „tinkamai nustatytas“, t. y. nėra per didelis.
Rašyti komentarą