Kartais papasakojęs apie savo svajonę gali pasigailėti. Ji gali sudužti, ją gali pavogti arba nupirkti.Vieną diena Amerikoje motociklininko Dougo Devine‘o draugas parodė jam jau penkerius metus sandėliuke riogsantį 1975 metų „Yamaha R5“. Taip pat papasakajo apie jo restauravimo planus. Tačiau gyvenime visko būna . Draugas turėjo persikelti į kitą miestą ir po ilgų Dougo įkalbinėjimų perleido motociklą.
Dougas ilgai nelaukęs ėmė kurti šio dvitakčio reinkarnacijos planus. Jis kreipėsi į savo draugą, grafikos dizainerį ir motociklų perdirbėją Scottą Hableibą. Dizaineris nupiešė savo viziją popieriuje, o Dougas ėmėsi mechaninės dalies.
Kuo daugiau buvo modifikuojamas rėmas, tuo mažesnis darėsi R5. Po kelių savaičių darbo svečių kambaryje (Dougo žmonai visai nepatiko namie įkurtos motodirbtuvės ir ji tai garsiai komunikavo) paaiškėjo, kad projektas lyginant su pradiniais planais pasuko visai priešinga linkme. Pasiėmęs savaitėlę atostogų apmąstymams Dougas sprendė kuria kryptimi judėti toliau. Vieną dieną beieškant internete informacijos apie motociklus jam toptelėjo mintis: niekas dar nepadarė 50 – tųjų stiliaus dvitakčio „boberio“.
Darbai vėl pajudėjo. Pabaigus rėmą galima buvo užsiimti baku ir sėdyne. Bakas buvo šiek tiek palankstytas ir Dougas pabandė jį išlyginti. Deja sekėsi nekaip, todėl jis kreipėsi į vietinį kėbulų remonto meistrą. Pastarasis mielai ėmėsi darbo.
Dougui liko tik išsirinkti spalvą ir bakas tapo lygus ir švelnus lyg kūdikio užpakaliukas. Daugiau nei 400 detalių, įskaitant ir visokius varžtelius, buvo padengtos nikeliu. Sunkiau sekėsi su sėdynės gamyba, tačiau su draugo pagalba pavyko ją padaryti.
Pagaliau atėjo eilė ir varikliui. Dougas nupirko akumuliatorių, kontaktus, kondensatorių, išvalė kuro sistemą.
Užvedęs motociklą pamatė,kad variklis dirba nekaip. Pastudijavęs dvitakčius variklius, Dougas nusprendė perrinkti variklį.
Reikiamų dalių sąrašui prireikė dviejų lapų. Po penkių dienų iš „HVC Cycle“ kompanijos atkeliavo siuntinys su detalėmis. Variklis buvo perdažytas juoda spalva ir išdžiovintas orkaitėje! Aišku gauta nauja porcija priekaištų iš žmonos. Dar kelios dalys buvo nudažytos šiltuose draugų garažuose.
Paskutinis akcentas – duslintuvai. Apie jų formą teko nemažai padiskutuoti su draugais. Po ilgų skaičiavimų, karbiuratoriaus ir degimo reguliavimų pavyko priderinti megafono formos duslintuvus.
Rašyti komentarą