Praėjo kiek daugiau nei pusantrų metų ir jau galime skaityti antrąją Irake ir Afganistane tarnavusio Lietuvos kariuomenės majoro Alberto Dusevičiaus romano dalį. Pirmoji – „Perkūno karys“ („Colibris“, 2009) – buvo iliustruota to paties dailininko Vyganto Vėjo, nesiskiria ir formatas, tačiau nuotykiai tęsiasi toliau.
A. Dusevičiui reikėtų imtis rašyti lietuviško blokbasterio („Tadas Blinda“ juk apie XIX a., o čia – XXI a.!) scenarijaus – jis moka gyvai perteikti kario Barto Valeikio nuotykius netikėčiausiose vietose: šmaikščiai, su dalele erotikos, profesionaliai (tiksliai pateiktos dari kalbos frazės, vietovių pavadinimai, nėra fuflova, be abejo, ir karinė leksika) – majorui pavydėti galėtų patys Indianos Džounso kūrėjai George‘as Lucas‘as ir Stevenas Spielbergas. Kai kurie vos 150 puslapių knygoje aprašyti nuotykiai stačiai verčia iš koto ir nori nenori turi įsivaizduoti greitai prabėgančius filmo kadrus. Kitaip tariant, mėgstantiems ilgus ir lėtus romanus, prie šio geriau nesiliesti. Juokauju, žinoma. Lieskitės. Malonus slidus viršelis.
Jei rimčiau, A. Dusevičiaus sukurtas Bartas (trečia dalis jau numatyta – gresia nemenka epopėja) – puikus šių dienų herojus: lietuvis karys, praėjęs / praeinantis (šiuolaikinius) Irako ir Afganistano karus, be to, dar ir patenkantis į fantastikos / mitologijos pasaulį, kuriame karaliauja Moters Idėja (akivaizdu, kad majoras yra skaitęs Mariją Gimbutienę, o jei neatspėjau – teks man plaukus nuo galvos nusiskust). Gana sudėtinga mitologema ir filosofiniai pasvarstymai keičiami nuotykinės literatūros pasažais, ir daroma tai nenuobodžiai. Bartą (vietiniams – Al Bartą), vargšelį, lydi prakeiksmas (tiksliau, kaip rašoma knygoje, PRAKEIKSMAS – matyt labai didelis), kuris yra „amžina ir nesunaikinama informacija“. Amžinas yra tik Dievas, atsakys bet kuris musulmonas, nes Jis - lam yalid wa lam yulad wa lam yakun lahu kufuwan ahad (negimęs ir nepagimdytas, Vienas Vienintelis, Amžinas, Absoliutus, ir nėra daugiau nieko panašaus į Jį; Qur‘an 112:3-4). Taigi čia A. Dusevičius kiek pjauna į lankas, bet fantastika tuo ir įdomi, kad kuo daugiau joje lankų, tuo geriau. Antra dalis tobulesnė už pirmą, o trečioji – neabejoju – bus tobulesnė už antrą.
Romano pradžioje (galima sakyti, jog tai – viso romano ašis, axis mundi) veiksmas vyksta prie mistinio Džiam minareto (farsi, dari k. menāreh džām), prie kurio majorui teko pačiam pabuvoti (netgi knygos viršelyje panaudota jo ir bičiulių karių nuotrauka prie šio minareto). 64 (Wikipedia nurodo, kad 65) metrų aukščio Džiam minaretas yra už daugiau kaip 300 km nuo mūsų karių (PAG) bazės, Goro provincijos kalnuose, trijų siaurų tarpeklių sankirtoje, beveik negyvenamoje vietovėje, tai – vienas Goro provincijos kultūrinių simbolių. Džiam minaretas – UNESCO pasaulio paveldo objektas, pastatytas prie Hari upės 2,4 km aukštyje 1174 metais vien iš degtų plytų. Minaretas žymus ne tik jomis, bet ir nuostabia kaligrafija, kuria yra išpuoštas kufo ir nascho stiliais, geometriniais raštais ir eilutėmis iš Korano (konkrečiau – „Marijos sūros“, kurioje kalbama apie Jėzaus motiną Mergelę Mariją, ištraukomis). Šimtmečius užmirštas minaretas buvo atrastas 1886 m. britų geografo sero Thomo Holdicho (1843-1929), o pirmieji tyrimai atlikti tik 1957-1979 m., vėliau – 2002 m. Šalia minareto kadaise buvo Firuzkuho mečetė, tačiau ją 1222 m. sugriovė mongolai; taip pat greta būta ir žydų kapinių ir Turkio kalno (farsi k. Fīrūzkūh) miesto, kuriame klestėjo didžiulė persų ir žydų pirklių bendruomenė. Džiamo minaretas, simbolizuojantis Islamo pergalę, yra vienas iš maždaug 60 minaretų, pastatytų XI-XIII a. Centrinėje Azijoje, Irane, Afganistane.
Be minaretų ir nuotykių A. Dusevičius myli moteris (kas šiais laikais retas, bet labai geras dalykas): pirmojoje dalyje kalbėta apie Perkūno Mergos akmenį, suakmenėjusią Mergelę, antrojoje – apie Moters Idėją ir tikras (įsivaizduotas?) moteris. „Švelnios moters rankos nusileido Aleksandrui ant galvos. Klūpodamas jis apkabino jos kelius ir įsikniaubė veido tarp puikių šlaunų (patraukite nuo ekrano vaikus, - M.P.). Gėrė jos aromatą užsimerkęs“ (p. 154).
Išvada: tai - erotinis nuotykinis istorinis 33 nedidelių epizodų romanas-(beveik) scenarijus, kurį malonu perskaityti keletą kartų. Sėkmingo debiuto puikus tęsinys. Lauksiu trečiosios Barto nuotykių dalies.
Rašyti komentarą