Laikinųjų Seimo komisijų (LSK) kūrimo skeptikai dažniausiai tvirtina, kad tokios komisijos yra neveiksmingos, dažniausiai nieko reikšmingo nenustatančios. Vienu žodžiu, grynas laiko švaistymas. Kita dalis politikų įsitikinę, kad būtent šiose komisijose, o ne komitetuose, atskleidžiama tiesa, nes jose liudijantys asmenys turi prisiekti, kad sakys tik tiesą. Koks bus komisijos, tirsiančios bankrutuojančio banko „Snoras“ reikalus, darbo rezultatas, kol kas galima tik spėlioti.
Seimo parlamentinių tyrimų departamento duomenimis, paskutinių penkių Seimo kadencijų metu buvo sudarytos 52 laikinosios komisijos. Iš jų 21 Seimo laikinoji tyrimo komisija sprendė klausimus dėl sutikimo patraukti valstybės pareigūną baudžiamojon atsakomybėn ar leisti jį suimti: 1996–2000 m. sudarytos 3, 2000–2004 m. – 1, 2004–2008 m. kadencijoje – 4, 2008–2012 m. adencijoje – 13 tokio pobūdžio komisijų.
2004–2008 m. Seimo kadencijoje 2 komitetams buvo pavesta atlikti parlamentinį tyrimą, kai komitetai veikė pagal Seimo statute nustatytas Seimo kontrolės arba laikinųjų tyrimo komisijų veiklos taisykles ir turėjo tokius pat įgaliojimus.
„Tyrėjų“ išvados niekam nė motais
Ką tik sutverta komisija „Snoro“ banko peripetijoms aiškinti, regis, yra 14 laikinoji. 2008–2012 m. kadencijoje dažniausiai buvo kuriamos komisijos, kurios svarstė, ar leisti vieną ar kitą seimūną patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tai daugiau lyg ir formalumas, nes, pavyzdžiui, avariją padariusiam ar žmogų sužalojusiam tautos atstovui negalima kelti bylos, taip pat vykdyti ikiteisminio tyrimo, kol negautas Seimo sutikimas. Tačiau pastaruoju metu su šiomis procedūromis susijusios istorijos įgauna ir tragikomiškų atspalvių.
Pavyzdžiui, įnirtingai protestavusių ir bandžiusių trukdyti gėjų paradui Vilniuje Petro Gražulio ir Kazimieros Uokos komisijos nesutiko leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Buvusį Seimo vicepirmininką Algį Kašėtą, į susitikimą su rinkėjais lėkusį bene 170 kilometrų per valandą greičiu, sutiko. Seimo narį Evaldą Lementauską, įtariamą korupcija sostinės savivaldybėje, laikinoji komisija sutiko leisti patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau plenarinių posėdžių salėje viskas apsivertė aukštyn kojomis ir E. Lementauskas savo neliečiamybę išsaugojo. Panašiai nutiko ir su Aleksandru Sacharuku bei Linu Karaliumi. Abu, galima sakyti, veikė sąmokslo būdu – vienas atostogavo, kitas už atostogaujantį balsavo. Šiurkštus pažeidimas – pradėta apkaltos procedūra. Vienas „gudrutis“ mandato neteko, o A. Sacharukui iki tokio paties rezultato pritrūko vieno balso.
Dar įdomiau nutiko Rytui Kupčinskui, kuris sukėlė avariją. Laikinoji komisija leido jį traukti atsakomybėn, tačiau tomis dienomis į panašią avariją pakliuvo ir generalinis prokuroras Darius Valys, atsipirkęs bauda. Seimo nariams tai buvo puiki proga parodyti savo galią ir principingumą. D. Valys su savo prašymais buvo pavarytas lauk.
Reaguota į žiniasklaidos kritiką
Būta laikų, kai parlamentarai buvo jautresni visuomenės kritikai. Reaguota net ir į rimtesnius ar skandalingesnius, kaip sakytume dabar, spaudos straipsnius. Pavyzdžiui, 1995–1996 m. veikė net dvi tokios komisijos. Pirmoji tyrė aplinkybes, susijusias su Rusijos ginkluotės pervežimu per Lietuvos teritoriją. Daug garsesnis tyrimas vyko dėl vadinamosios 10 mlrd. JAV dolerių aferos, apie kurią straipsnyje „Valstybės vardu – sau į kišenę“ rašė politikos apžvalgininkė Lina Pečeliūnienė.
Paprašyta prisiminti šio tyrimo peripetijas ir išvadas, L. Pečeliūnienė tvirtino, kad, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, į šalį pradėjo plūsti įvairaus plauko aferistai, siūlydami „investicijas“. Tuometinė Adolfo Šleževičiaus vyriausybė „pasikabino“ ant vieno tokių pasiūlymų. Seimo komisija nustatė, kad vyriausybės atstovai viršijo savo įgaliojimus, pasirašydami ant abejotinų ketinimų protokolų, tačiau galiausiai kompromituojantys popieriai kažkur paslaptingai dingo. L. Pečeliūnienės straipsnis vis tik užkirto kelią numanomai pinigų plovimo aferai, tačiau jokių rimtesnių išvadų komisija pateikti nesugebėjo.
Tirti ir rezonansiniai nužudymai, ir korupcija
Pirmoji paslaptingos Seimo nario Tautvydo Lideikio žūties autoįvykio metu (1993 m.) tyrimo komisija įkurta daugiausia dėl to, kad plačiai sklido kalbos, jog tai neatsitiktinis įvykis, o politinis nužudymas.
Dar viena komisija tyrė Kaune susprogdinto Juro Abromavičiaus žūties (1997 m.) aplinkybes. Šis tyrimas buvo glaudžiai susijęs su kitos LSK darbu – 1993 m. rudens įvykiams Pakaunės miškuose bei jų priežastims ištirti. Tiek vienos, tiek kitos komisijos darbe būta gausių, tačiau faktais nepagrįstų politinių vertinimų. „V. Landsbergis yra faktiškas maištininkų įkvėpėjas“, – vienas dažniausių, išlikęs liudininkų parodymuose ir komisijų išvadose. Daugiau>>
Rašyti komentarą