Jei nebūtų mirties, greičiausiai nereikalingas žmogui būtų ir gyvenimas. Tokiu sąlygos paradoksu būtų galima apibendrinti romano „Lavonų degintojas“ pagrindinio herojaus filosofiją. Iš dulkės, žmogau, kilai – dulke ir pavirsi. O visa, ką turi šiame pasaulyje, tėra tik žiupsnis pelenų maloningojo Viešpaties saujoj.
Ladislav Fuks „Lavonų degintojas“, „Tyto alba“, 2007.
Darbštus kaip devynios bitės ir kuklus nelyginant boružė ponas, pavarde Kopfrkinglas, gyvena 4-ojo dešimtmečio Prahoje, turi nuostabią žmoną, kurią vadina Lakme, rožiaveidę dukterį, vardu Zina, ir paauglį sūnų – Milį. Atrodytų, tipiškas nuolankus biurgeris, smulkus buržua, mielas ir doras pilietis, tyrai besidomintis budizmu, ištikimas žmonai jau septyniolika metų, tiek, kad tebešaukia ją „dangute“, savo pirmagimės dukros kitaip nevadina, tik „stebuklėli“, trumpiau tariant, musės nenuskriaus, karoso nenubaidys, tačiau dirba ponas Kopfrkinglas tokioje keistokoje vietoje... krematoriume.
Štai šitaip žodis po žodžio intrigą sumezga puikus pasakojimo meistras, viduriniosios kartos čekų rašytojas Ladislavas Fuksas (1923–1994). Dėl autoriui vienam žinomų priežasčių jam ir reikalingas būtent toks herojus, patikimas ir nesimėtantis dėl savo gyvenimo vertybių, turintis žydiško apdairumo, čekiško plepumo ir vokiškų ambicijų. Tam, kad galėtų atverti pačias nacizmo ideologijos šaknis, tai, kas paprasta akimi gal ir nesimatytų.
Naivi pono Kopfrkinglo ištikimybė savo profesijai negali nekelti šiurpulingos šypsenos. Užtenka tik pasiskaityti, su kokia meile lavonų degintojas kalba apie savo profesiją. „Gerai, kad pasakė žmogui, jog dulkė esi, dulke ir pavirsi. Tad krematoriumas, pone Štrausai, yra Dievui malonus dalykas. Juk jis padeda ponui Dievui pagreitinti tą žmogaus virsmą dulkėm“ (p. 12), – pasakoja ponas Kopfrkinglas naujai savo aukai – konditeriui, kuriam už paruotą kremavimo abonentą žada penkias kronas komisinių.
Skausmingas paradokso suvokimas perkreipia veidą, skaitant, kaip per mylimiausios dukters gimtadienį lavonų degintojas kalba apie mirusius kūdikius, žmogžudystes ir savižudybes, apie gausybę sudegintųjų ir kol kas tik nesudegintųjų. Pasirodo, žmonių pelenai nesiskiria vieni nuo kitų. „Ministro pirmininko pelenai lygiai tokie pat, kaip ir padavėjos, mūsų krematoriumo direktoriaus pelenai bus tokie pat kaip elgetos...“ (p. 79) Skamba šiurpokai? Ne, nes „mirtis yra vienintelis tikrumas, kuris žmogui pasiekiamas gyvenime, be tikrumo, kad mirsi, niekas daugiau nėra tikra žemėje“ (p. 77). Tad reikia gerai parengti visa, kas eina po jos.
Neprilygstamas stiliaus virtuozas L. Fuksas tarytum mėgaujasi tuo iki preciziškų detalių atkurtu visuomenės modeliu, kuriame gyvena krematoriumo darbuotojas. Linksmiausius tekstinius intarpus, atsikartojančius visoje knygoje (apie storulį vyrą ir jo žmoną su didžiuliais karoliais ir povo plunksna), galima įsimylėti kaskart vis iš naujo. Norint galima atrasti sąsajų ir su didžiuoju humoro komandoru J. Hašeku, pasakojimo meno generaliniu inspektoriumi M. Kundera, riteriu B. Hrabalu ar netgi tuo pačiu G. Meyerinku, parašiusiu „Golemą“. Ir vis tik iškart užbėkime už akių – pati stiprioji L. Fukso savybė yra ne humoras, o psichologija.
Per paprasto Prahos gyventojo pavyzdį jis demontuoja psichologinius procesus, atskleidžiančius, kaip galingas Hitlerio volas pervažiavo per visos Europos žmonių smegenis. Pamaži netekdamas proto ponas Kopfrkinglas užleidžia mums pačius kraupiausius savo fantazijų labirintus. Kaip pačioje geriausioje dramoje veiksmas lėtai įsibėgėja, užkyla iki paties zenito ir visu smūgiu krinta. O vėliau, perskaitęs „Lavonų degintoją“, jautiesi, tarytum visa tai būtum pamatęs scenoje.
Galima apibendrinti, kad „Lavonų degintojas“ – mistiškas, makabriškas ir sarkastiškas romanas, kuriame vis dėlto švyti ir šiaurinė vilties žvaigždė. „Prievarta niekam ilgai neapsimoka. Trumpam gal ir galima jos imtis, tačiau istorija ja nerašoma”, – sako lavonų degintojui jo draugas, venerinių ligų gydytojas. Taip turbūt jis galvojo net ir tuomet, kai nešdamas išdavystės dėmę nuvedė jį į dujų kamerą. „Juk gyvename dvidešimtajame amžiuje, civilizuotoje Europoje“ (p. 52).
Na, o pabaigai – mįslė.
Jei p. Kopfrkinglas septyniolika metų buvo ištikimas savo žmonai, kodėl jis reguliariai lankosi gydytojo namuose?
Atsakymą žiūrėti čia.
Rašyti komentarą