Prieš keletą dienų man į rankas pateko gana įdomus ir daug minčių sukėlęs dokumentas, praskaidrinęs ne vieną šiomis dienomis viešojoje erdvėje vykstančių diskusijų kontekstą. Tai prieš pat Naujuosius Metus (gruodžio 26 d. datuotas) Rusijos Užsienio reikalų ministerijos „dokladas“ „Apie žmogaus teisių padėtį eilėje pasaulio šalių“. Nežinau, ar tą dokumentą jau išsivertė mūsų URM, ar išsistudijavo?
Tikriausiai dar ne, nes reakcijos kol kas neteko girdėti, o dokumentas tikrai vertas Notos. „Dokladas“ gana išsamus, 89-ties mašinraščių apimties. Skaitydamas jį turėjau gerą progą prisiminti ne tik gerokai primirštą rusų kalbą, bet ir Brežnevo, Andropovo ir Černenkos laikų demagoginę šizofrenizuotą klejojimą, sklidusį saviems ir pasauliui iš šlovingojo žmogaus teisių gynėjo - Kremliaus. Tarp aptariamųjų valstybių, labiausiai pažeidinėjančių žmogaus teises ir laisves yra du didieji dėmenys – JAV ir Europos Sąjungos beveik visos valstybės be išimties. Na dar prie jų prijungta ir Gruzija. Didžiausias dėmesys, beje, skiriamas JAV, kur, anot „doklado“, žmogaus teisės yra totaliai pamintos ne vien todėl, kad dar nepanaikinta mirties bausmė, tebeegzistuoja Gvantanamo kalėjimas, persekiojami kitaminčiai, juodaodžiai, musulmonai, bet ir todėl, kad skriaudžiami ir neginami įvaikinti Amerikos šeimose rusų vaikai, taip pat todėl, kad trečiose šalyse yra gaudomi dori Rusijos piliečiai, aferistai, prekiaujantys ginklais bei narkotikais ir ne Rusijos teisingumo žinion perduodami, o slapčia išgabenami CŽV lėktuvais JAV teisėsaugininkams kankinti. Žodžiu, žmogaus teisių situacija Amerikoje yra Makartizmo ar Šaltojo karo laikų lygio.
Ne ką geriau ir Europos Sąjungoje. Bene labiausiai kliūna Prancūzijai dėl romų deportacijos į Rumuniją bei moteriškų musulmonių galvos apdangalų nešiojimo viešumoje draudimo, Vengrijai – dėl priimtos Konstitucijos, naujos Visuomenės informavimo įstatymo redakcijos bei mėginimų „perrašyti“ istoriją, aktualizuojant pokarinę tautos patirtį (1956 metų sukilimą), taip pat sovietinių kvislingų nusikaltimus. Demokratinės vertybės pamintos Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, ir dideliu atskiru skyriumi aprašoma „Pribaltika“. Pateiksiu citatų, kad neapkaltintumėte manęs demagogija ( Vytenio Andriukaičio mėgstamu argumentu viešose diskusijose, kai kas nors turi kitokią nei jo nuomonę). Taigi:
„Pribaltika“
„Diskriminacinis Baltijos valstybių kursas ten gyvenančių rusakalbių atžvilgiu beveik nesikeičia. (...)
Jei Latvijoje ir Estijoje pagrindinė yra nepiliečių problema ir kraštutinai žemi natūralizacijos tempai, tai Lietuvoje – rusakalbių informacinės ir kultūrinės – šviečiamosios erdvės siaurinimas, o taip pat Didžiojo Tėvynės karo veteranų bei TSRS teisėsaugos organuose dirbusiųjų persekiojimas.
Ypatingą nerimą kelia visose trijose Baltijos respublikose siekis perrašyti Antrojo pasaulinio karo istoriją (fašistinių pakalikų herojizacija, vieši „Vaffen SS“ susirinkimai, paminklų išniekinimai, nacionalistiškai nusiteikusio jaunimo maršai ir stovyklos, veteranų persekiojimas, kurie paaukojo sveikatą, o dažnai ir gyvybę, vaduodami Europą, taigi - Latviją, Estiją ir Lietuvą, nuo fašistų jungo, nacių ir sovietų režimų sulyginimas, pastangos herojizuoti nacius ir jų pakalikus. Ši kryptis tampa vienu pagrindinių faktorių kurstant visuomenėje nacionalistines, rasistines ir ekstremistines nuotaikas, nacionalizmą, ksenofobiją, ir antisemitizmą, rasinį ir religinį nepakantumą.“ Štai, kokie nenaudėliai tie „Pribaltai“. Po to ir didžiausias skyrius apie Lietuvos nuodėmes. Pateiksiu keletą iškalbingesnių citatų, kurios padės atpažinti ir mūsų politikuojančių diskursus, bei tų šnekėjimų kilmę. Tiesa, Latvijai kritika išdėstyta šešiuose „Doklado“ puslapiuose, o Lietuvai – devyniuose. Džiugu, kad kaimynų URM-as mums rodo didesnį dėmesį.
Skyrius apie Lietuvą pradedamas konstatavimais apie lenkų ir rusų tautinių mažumų diskriminavimą. Visi argumentai yra tiesiog paraidžiui paimti iš V. Tomaševskio ir Lenkų rinkimų akcijos prakalbų ir diskursų. Čia nieko naujo: diskriminacinė švietimo reforma, vietovardžių ir pavardžių rašyba, kultūrinės erdvės siaurinimas, valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimai etc. Nauja gal tik tai, kad čia kalbama ne vien apie kompaktiškai gyvenančią lenkų, bet ir apie rusų diasporą, kuri taip pat kaip ir lenkų yra diskriminuojama, ir esą jos veikia išvien, priešindamosi lietuviškajam nacionalistų režimui. Tas jau girdėta., gal tik išskyrus vieną priekaištą mūsų Konstitucijai. Rašoma: „Kritikos verta ir Prezidento rinkimų įstatymo nuostata, neleidžianti ne lietuvių kilmės Lietuvos piliečiams kandidatuoti į Lietuvos Prezidento postą.“ Šalia abstrakčių propagandinių pasažų yra ir pastangų „baisią“ padėtį sukonkretinti. Kalbama: „ Ženevoje, SNO žmogaus teisių Taryboje, svarstant žmogaus teisių klausimus Lietuvoje, šios šalies Teisingumo ministras R. Šimašius savo pasisakyme faktiškai prilygino Tarybų Sąjungą nacistinei Vokietijai, pareiškęs, kad „abu režimai pažeidinėjo žmogaus teises“, okupavę Lietuvą. Ir taip samprotauti leido sau oficialus valstybės atstovas, valstybės, pirmininkavusios ESBO. Tai yra visiškai neleistina.
Įvykių ir faktų, liečiančių Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvos istorijos tarybinio bei nepriklausomybės atgavimo laikotarpių iškraipymas ir falsifikavimas Lietuvoje įgauna vis didėjantį mastą ir faktiškai tampa valstybinės politikos sudedamąja.
Tęsiama plataus masto renginių praktika, siejant juos su „reikšmingomis“ (atkreipkite dėmesį į paniekinančią prasmę sudėtą į kabutes, - L. J. pastaba) datomis, „susietomis su juodaisiais tarybinės praeities puslapiais“: nepriklausomybės „išsikovojimu“, Medininkų „pasieniečių“ sušaudymu – buvo minimas dvidešimtmetis. Ta proga rugpjūčio mėnesį Vilniaus apygardos teismas Lietuvos Gen. Prokuratūros paskatintas už akių priėmė nutartį areštuoti tris Rusijos piliečius: A. Ryžkovą, Č. Mlyniką ir A. Loktionovą. (Koks įžūlumas, - L.J. pastaba). Jiems, Lietuvos temidės įtarimu Medinikų pasienio punkte 1991-ųjų rugpjūčio 21 d. nužudžius lietuvių „pasieniečius“, buvo išduotas Europos arešto orderis. Taip pat buvo surengti renginiai „baltijos kelio“ 22-osioms metinėms, paskutinės „okupacijos“ aukos A. Sakalausko žūties dvidešimtmečiui paminėti, paskelbta atminties diena Tuskulėnų aukoms nužudytoms „tarybinių represinių struktūrų“ ir t. t. Ir tokiuose renginiuose reguliariai dalyvauja aukščiausi Lietuvos valstybės bei Vyriausybės pareigūnai, kurie nuolat išsako „postulatus“ apie „sovietų okupaciją“, „žalos“ atlyginimą bei „sovietinį Lietuvos gyventojų genocidą“. (...)
Dedamos nuolatinės pastangos teisiniame šalies lauke įtvirtinti „okupacijos sąvoką“. Tai vykdoma teisinės valdžios, žiniasklaidos ir angažuotų NVO kanalais.“
Po to , nebenoriu ir versti, nes šlykštesnio teksto gyvenime nesu vertęs, dėstoma A. Paleckio koncepcija apie Sausio 13 įvykius ir su pasibaisėjimu kalbama apie šio asmens teisminį persekiojimą už teisybės išsakymą. Ir dar daug baisių dalykų apie vos ne fašistinį režimą Lietuvoje. Visą šį dokumentą pridėsiu maloniems skaitytojams prie teksto. Kas dar neužmiršot rusų kalbos, patarčiau neskaityti jo prieš miegą. Pasiskaitysit – suprasit, su kuo turime reikalų.
Paskaičius „Dokladą“ kyla daug klausimų ir įtarimų. Visų pirma, kaip čia taip keistai išeina, kad aptariant pasaulio valstybes, kuriose yra pažeidinėjamos žmogaus teisės, nekalbama apie totalitarinius ir autoritarinius režimus Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje, kodėl Šiaurės Korėja, Kinija, Iranas, Sirija ir kiti nedemokratiniai režimai nepatenka Rusijos Užsienio reikalų ministerijos akiratin, o dėmesys sutelktas ties valstybėmis, kur demokratijos „šiek tiek“ daugiau negu pačioje Rusijoje. Vagies kepurė dega – kliūna būtent toms, kurios labai prastai vertina demokratijos būklę šalyje nuo jūrų iki jūrų. Taigi čia jokia ne ataskaita, o seno raugo sovietinė propaganda. Tad kas iš tikro yra šio teksto tikrasis adresatas? Gali būt, kad teksto intencija yra mėginimas konsoliduoti putiniškąjį elektoratą ir atkirtis „zapadnikams“, kurie ima kelti galvas ir šurmuliuoti mitinguose bei eitynėse visoje Rusijoje.
Be abejo tekstas adresuotas Rusijos ambasadoms ir išsivadavusių šalių penktosioms kolonoms, kad pastarosios turėtų „svarių“ argumentų, kurpdamos visokius kairuoliškus demokratinius liaudies frontus, o jų ideologai ir internetiniai klakeriai kad turėtų „paruoštukų“ teršti demokratinių šalių internetinę erdvę. Šia prasme dokumentas mums labai naudingas, nes leidžia daug ką atpažinti. Ypač tuos, kurie aršiausiai kovoja už demokratiją „Doklado“ argumentais.
Rašyti komentarą