Vos prieš kelerius metus aktorės, Nepriklausomybės akto signatarės Nijolės Oželytės buvo pilna visur – renginiuose, spaudoje, televizijoje. Kaip ji pati prisipažino, nuo trejų metų iki per penkiasdešimties ji mėgavosi viešumu. Bet sykį iš viešos erdvės aštriu liežuviu bei emocingumu garsėjanti moteris dingo.
„Neslėpsiu, žmonių dėmesio man reikėjo, ir aš jį gavau. Dėl to esu labai laiminga. Bet prieš kelerius metus nutariau pasitikrinti, ar esu priklausoma nuo viešumo. Pasirodo, ne. Ilgai niekur nėjau, viešumo nepasiilgau, nors iki šiol gaunu kvietimų. Kiekvieną savaitę. Geriausias mano draugas, kurį aš prisijaukinau ir išmokau su juo gyventi ir sugyventi, yra Vienatvė. Ji mane išmokė būti vienai, keliauti vienai ir nieko nebijoti. Netgi mirties“, – sakė vienatve kelionėse po Rytų, Pietryčių Azijos šalis, lietuviškoje Pervalkoje mėgavusis N. Oželytė.
Bet ramybe teko džiaugtis neilgai – po pernai sausio 13-osios Seime pasakytos ir internete paviešintos jos kalbos ji vėl sulaukia daugybės kvietimų susitikti su žmonėmis, netgi skaityti paskaitas universitete. Jauniems žmonėms įvykių sūkuryje buvusios N. Oželytės pasakojimai apie Atgimimą, Sausio 13-ąją skamba egzotiškai.
Miela Nijole, ne sykį esate sakiusi, kad esate „bjauri boba“. Sąmoningai laukėte, kol žmonės Jūsų pasiilgs? Sprendimo nepabūti vienumoje niekas nesugebėjo pakeisti tol, kol pati jo nepriėmėte?
Taip, sąmoningai taip dariau. Dabar vieša erdvė pilna tuščių kalbų – kaip šampanas, pilnas burbuliukų. Jie sprogsta nepadarę jokio poveikio. O kadangi dabar Lietuvoje egzistuoja demokratija, žmogaus laisvės, tai atsirado žmonių, kurie reiškiasi net ir nieko nemokėdami.
Tai aš laukiu, kol visa tai nurims, kol kažkas norės klausytis gerai dainuojančio dainininko, žmogaus, kuris turi minčių. Aš užtat ir dingau. Kokia prasmė dalyvauti televizijos laidose, į kurias kviečia tik todėl, kad žino, jog tu moki formuluoti, turi aštrų liežuvį. O man kas iš to? O žmonėms kas iš to?
Prodiuseriai sako, kad tai labai svarbu, o man atrodo, kad tai yra niekas. Man mano mintys kainavo pernelyg brangiai, skausmingai pas mane atėjo, kad jas mėtyčiau į kairę, į dešinę. Ir aš sau ramiai patylėjau net kelerius metus. Ir jei ne mano Sausio 13-osios kalba, kurią patyliukais nufilmavo gimnazistai, būčiau taip ir tylėjusi.
Kadangi jie nufilmavo, įdėjo į „Youtube‘ą“ ir tą kalbą perklausė 200 tūkst. žmonių, jie mane dabar susiranda per „Facebooką“, kviečia susitikti, aš ir važiuoju. Jūs žinote – aš esu signatarė, ir jeigu žmonės mane kviečiasi, kadangi jie man moka rentą, tai ir važiuoju. Į susitikimus važinėju savo lėšomis, savo mašina bet kur. Ir taip bent kažkiek atiduodu skolą žmonėms, prieš kuriuos jaučiuosi labai nejaukiai, kuriems jaučiuosi labai skolinga.
Jūsų susitikimų tema skamba labai retoriškai: „Ar už tokią Lietuvą mes kovojome?“ Taigi kokia ta mūsų Lietuva?
Ir kiekvienas žmogus, ir visa visuomenė patiria pakilimo ir nuosmukio laikotarpius, ir tai natūralu – pakilimas reikalauja jėgų ir įtampos, kurie negali tęstis amžinai. Galbūt lietuvių pakilimo bangos ilgis yra dvidešimt penkeri metai – tiek praėjo nuo Atgimimo pradžios ir žmonėse vėl juntama nubudimo energija, kuri žadina pokyčiams. Staiga visiems skausmingai akis ima badyti tai, prie ko vakar, rodos, jau buvome įpratę, jau negalime nutylėti to, kas vakar atrodė lyg ir savaime suprantama.
Aš jaučiuosi laiminga tik tuomet, kai galiu būti naudinga. Vaikai išauginti ir jau beveik visi savarankiški, todėl esu ypač pagerbta. Niekur nesu dingusi – važinėju po visą Lietuvą ir esu kviečiama susitikti su žmonėmis, jaunimu gimnazijose, mokyklose, universitetuose ir kolegijose, kultūros namuose.
Sakote, kad susitikimai su žmonėmis – tai skolos grąžinimas tiems, kurie Jums moka rentą. Koks Jūsų pačios interesas? Apie ką kalbatės?
Gyvenu brandaus žmogaus gyvenimą – viskas, ką buvo galima pasiekti socialiniame gyvenime, jau pasiekta. Jaustis laisvai nuo bet kokių asmeninių norų, troškimų ir ambicijų yra didžiulė laimė ir reali laisvė, todėl į susitikimus vykstu be jokio asmeninio motyvo. Jei žmonės nori ko nors paklausti, nori iš manęs kažką naudingo sau išgirsti – esu laiminga, galėdama pasidalyti tuo, ką pavyko sukaupti ir suvokti. Daugiau>>
Rašyti komentarą