Sumanymas gyvenamųjų namų šilumos punktus perduoti gyventojų nuosavybėn galbūt „už simbolinį mokestį“ - iš piršto laužta mintis, Energetikos ministerijai pakišta šilumininkų - taip teigia namų savininkai. Jie įsitikinę, kad šilumos punktas visada priklausė namui, o už jų modernizavimą ir eksploatavimą gyventojai jau sumokėjo.
Kaip LŽ paaiškino Energetikos ministerijos atstovas Kęstutis Jauniškis, ministerija siūlytų savivaldybėms priimti sprendimą, kad daugiabučių namų šilumos punktai (ŠP) gyventojų nuosavybėn būtų perduoti už simbolinę 1 lito kainą, o už tolesnę ŠP priežiūrą ir atstatymą arba modernizavimą gyventojai atsiskaitytų mokėdami ŠP priežiūros mokestį.
Taip jau yra daugiabučiuose, kurių ŠP modernizavimu nuo seno rūpinasi patys gyventojai.
Šilumos tiekėjų asociacijos ministerijai pateiktais duomenimis, dabar Lietuvos daugiabučiuose yra 17 522 atnaujinti ŠP. Iš jų 7961 (apie 46 proc.) modernizuotas gyventojų lėšomis. Didžioji dalis kitų ŠP, kaip teigiama, priklauso Vilniaus, Kauno ir Šiaulių savivaldybių šilumos tinklų bendrovėms.
„Jei savivaldybių tarybos pritartų Energetikos ministerijos pasiūlymui perduoti visus ŠP gyventojų nuosavybėn už simbolinę kainą, ministerijos rengiamas aprašas taptų neaktualus. Kitu atveju šilumos tiekėjai visų pirma turėtų pateikti ŠP nuosavybę bei likutinę vertę įrodančius dokumentus ir pateikti gyventojams savo pasiūlymą. Tačiau pagrindinis principas - šilumos punktų vertė turėtų būti nustatoma bendru šilumos ir gyventojų sutarimu“, - teigė K.Jauniškis.
Energetikos ministerijos skaičiavimu, jei savivaldybės nepritartų pasiūlymui perduoti gyventojams ŠP už simbolinį litą, jiems tektų juos pirkti, o už perpirkimą jie turėtų mokėti po 1-8 litus per mėnesį, atsižvelgiant į tai, kiek kainavo ŠP modernizavimas arba įrengimas bei koks jo susidėvėjimas.
Su gyventojais nesitarė
Tačiau gyventojai jau kyla prieš bet kokį mokestį, o kiti nusiteikę iš principo nemokėti nė simbolinio lito. „Gyventojai patys nebūtų sutikę nieko keisti. Daugelis namų turėjo puikiai veikiančius šilumos mazgus. Tačiau šilumininkai sugalvojo savo planą, gavo Europos Sąjungos lėšų ir nusprendė pakeisti šilumos punktus naujais visame mieste neva nemokamai. Investicijos buvo įtrauktos į šilumos tarifą ir taip lėšos turėjo grįžti šilumos tiekėjams, - LŽ sakė sostinės Žvėryno mikrorajono gyventojas Paulius Markevičius ir priminė: - Gyventojams tada buvo pasakyta, kad tai nieko nekainuos, tai jie ir sutiko.“
Jis pateikė savo gyvenamojo namo pavyzdį sostinės Paribio gatvėje, kai gerai veikiantį šilumos mazgą, gyventojų nupirktą už 10 tūkst. litų, UAB „Vilniaus energija“, negavusi gyventojų sutikimo, išardė, išmetė ir pakeitė moderniu - savu.
„Dabar, praėjus kuriam laikui, kai savo investuotas lėšas jau atsiėmė per šilumos tarifą ir amortizacijos atskaitymus (juk jie nuo tų punktų dar gaudavo ir 5 proc. pelną, kaip neva už savo turtą), „Vilniaus energija“ nori trečią kartą gauti pinigus už tą patį ir reikalauja, kad gyventojai tuos punktus išsipirktų“, - piktinosi P.Markevičius.
Jo įsitikinimu, Vilniuje pakeisti šilumos mazgus buvo nuspręsta suplanavus sumažinti ŠP paslaugų sąnaudas - įrengti nuotolinį šilumos tiekimo valdymą ir apskaitą.
Tiesa, gyventojams užprotestavus šilumos tiekimo įmonės pretenzijas ir pareikalavus kompensacijos, „Vilniaus energija“ nurodė, kad ŠP yra Vilniaus savivaldybės šilumos tinklų bendrovės nuosavybė.
Į LŽ paklausimą, kieno ir kokiu sprendimu privatizuotų daugiabučių namų ŠP yra perduoti šiai bendrovei, Vilniaus šilumos tinklų vadovas Arūnas Keserauskas neatsakė, tačiau nurodė, kad šilumos tinklų nuosavybė yra tik tie punktai, kurie yra modernizuoti šios savivaldybės įmonės lėšomis.
Reikėjo modernizuoti
“Valstybės mastu buvo atliktas didelis projektas - sovietinio tipo elevatorinius šilumos mazgus, esančius namų šilumos įvaduose, pakeisti vakarietiškais automatizuotais, kurie automatiškai pakeičia temperatūrų režimą pagal lauko temperatūrą. Senieji mazgai to negalėjo daryti, todėl pavasarį ir rudenį, kai dieną būna gerokai šilčiau nei naktį, butai būdavo perkaitinami“, - aiškino Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos prezidentas Vytautas Stasiūnas. Pasak jo, naujųjų ŠP įranga kainavo po 20-30 tūkst. litų.
„Susiklostė situacija, kad savivaldybių turtas liko daugiabučiame name, o to turto valdytojas iš namo yra išmestas. Todėl buvo sumanyta, kad namų gyventojai tokius punktus turėtų išpirkti pagal likutinę vertę“, - kalbėjo asociacijos vadovas.
Kad šilumos tiekėjams grįžtų investuotos lėšos, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEKK) namams, kurių ŠP modernizuoti ne gyventojų lėšomis, anksčiau buvo įpareigota nustatyti aukštesnius šilumos tarifus. Ir nustatė. Bet pagal juos gyventojai už šilumą brangiau mokėjo vos apie pusmetį - iki praėjusių metų lapkričio.
„Laiko buvo per maža, kad visos investuotos lėšos grįžtų, nes nuo 2011-ųjų lapkričio įsigaliojo naujasis Šilumos įstatymas. Dėl skirtumo, kurį liko kompensuoti, šiandien ir diskutuojama“, - aiškino VKEKK pirmininkės pavaduotojas Danas Janulionis. Išvadą, kokia dalimi investicijos turėtų grįžti, privalėtų pateikti šios žinybos ekspertai.
Tarifas turėjo mažėti
Pagal naująjį įstatymą, prižiūrėti ŠP privalo su šilumos tiekėjais nesusijusios įmonės, pasirašiusios atitinkamas sutartis su gyvenamųjų namų bendrijomis arba savivaldybių paskirtais administratoriais. Todėl nuo lapkričio ir buvo pakeista šilumos kainos nustatymo metodika.
„Anksčiau ŠP priežiūros ir eksploatavimo sąnaudos buvo įskaičiuojamos į šilumos tarifą - gyventojai papildomai mokėjo po 2 centus už šilumos kilovatvalandę arba apie 8 proc. šilumos kainos. Todėl kuo daugiau šilumos kilovatvalandžių būdavo sunaudojama, tuo daugiau reikėdavo mokėti už ŠP aptarnavimą, taigi ir už šilumą. Dabar ši eilutė iš šilumos tarifo sandaros išbraukta ir už ŠP priežiūrą gyventojai moka pagal gyvenamų patalpų plotą prižiūrinčiai įmonei, o tų namų, kurių gyventojai priežiūros įmonės dar nesusirado, ŠP iki liepos 1 dienos dar gali prižiūrėti šilumos tiekėjai“, - sakė D.Janulionis.
Savivaldybių nustatytos ŠP priežiūros įkainių viršutinės ribos labai skiriasi, pavyzdžiui, Vilniuje ši riba yra 24 centai už gyvenamo ploto kvadratinį metrą, o kai kuriuose kituose miestuose - vos 10 centų už kvadratą.
„Prižiūrėtojai patys siūlo ŠP priežiūros kainas, kurios negali viršyti savivaldybės nustatytų ribų. Pagal kainas galima nustatyti, kuriame mieste dominuoja monopolija, o kuriame konkurencija“, - sakė D.Janulionis.
Galėtų nuomotis
Sostinės Žvėryno mikrorajono gyventojas P.Markevičius, nevengiantis viešai kritikuoti šilumininkų paslaugų, beda pirštu į Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 4.82 str. 1 dalį, kurioje teigiama, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendros dalinės nuosavybės teise priklauso pastate esančios bendro naudojimo patalpos, pagrindiniai pastato struktūriniai elementai, mechaninė, elektros, santechninė bei kita bendro naudojimo įranga (liftai, šildymo sistema, vamzdynai, elektros instaliacija ir t. t.).
Taigi, jo manymu, ir ŠP, dėl kurių perpirkimo tvarkos dabar aktyviai diskutuojama, iš tikrųjų priklauso gyventojams, todėl nėra pagrindo iš jų reikalauti, kad perpirktų jiems patiems priklausantį turtą.
„Kodėl šilumininkai turi būti išskirtiniai, kad jiems priklausytų tai, ką gyventojai įsigijo pirkdami, savo lėšomis statydami ar privatizuodami būstą. Juk stogdengys, suremontavęs arba perklojęs stogą, nereikalauja stogo nuosavybės teisių“, - šypsodamasis teigė P.Markevičius.
Todėl ir gyventojų bendrijų atstovų pokalbyje su energetikos viceministru Kęstučiu Žilėnu, anot jo, buvo išsakyta nuomonė, kad šilumininkai neturėtų nieko reikalauti, juolab kad šiluminius mazgus jie pakeitė neatsiklausę gyventojų, savo rizika siekdami racionalizuoti verslo sąnaudas.
„Kažkas nusprendė sukurti įstatymo koliziją ir šilumos punktus prijungti prie šilumos tiekimo sistemos. Tačiau Civilinis kodeksas yra aukščiau kitų sprendimų, todėl šilumos punktai turi priklausyti gyventojams“, - tvirtino pašnekovas.
Kita vertus, P.Markevičiaus nuomone, gyventojai gali ŠP išnuomoti šilumos tiekėjams pagal panaudos principą, ir tai būtų logiška, nes norint užtikrinti prievolę tiekti šilumą iki buto, reikia valdyti ir visą tam reikalingą sistemą.
Tiesa, šilumos tiekėjai deklaruoja savo pareigą šilumą tiekti tik iki namo įvado, tačiau Aukščiausiasis Teismas dar 2002 metų spalio 7 dienos civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002 yra išaiškinęs: „Energiją tiekiančio asmens atsakomybė tik iki energijos įvado gyvenamajame name reikštų tiekėjo atsakomybės ribojimą, kuris šios vartojimo sutarties atveju reikštų nesąžiningos, pažeidžiančios sandorio šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sąlygos įtvirtinimą (CK 6.188 str.). Tokia išvada išplaukia ir iš Energetikos įstatymo 12 str. 1 dalies, kurioje nustatyta, kad energetikos įmonės, tiekiančios šilumą daugiabučiams namams, šilumą tiekia butams, jeigu vartotojai nepageidauja kitaip.“
Taigi, P.Markevičiaus nuomone, būtų logiška, jei šilumos punktus prižiūrėtų šilumą iki buto privalantis tiekti šilumos tiekėjas. Dabar tarsi pripažįstama jo teisė apsiriboti tiekimu iki namo įvado, paliekant tarpinę grandį nuo įvado iki buto, kurią tarsi turėtų prižiūrėti kita įmonė.
Žinoma, ŠP galėtų prižiūrėti ir gyventojų bendrijos arba savivaldybės paskirto administratoriaus pasirinkta specializuota įmonė, nesusijusi su tiekėju, kaip nurodo naujasis Šilumos įstatymas. Ir tai jau vyksta. Nuo susiformavusios prieštaros iš dalies gelbėja tai, kad pagal naująjį įstatymą iš šilumos tiekėjo lyg ir atimta galimybė pačiam nustatyti, kiek kuriam namui šilumos reikia tiekti. Dabar, anot P.Markevičiaus, trūksta tik vieno žingsnio, kad šilumos tiekėjų savivalė subyrėtų iš tikrųjų, o ne teoriškai.
Rašyti komentarą