Pabandykime pasiaiškinti, ką mums reiškia supantis pasaulis. Daug kas mano, jog mūsų realybė – tai atsitiktinių aplinkybių ir įvykių suma, kurių beveik neįmanoma kontroliuoti ir pakeisti. Mes įprantame laikyti save aplinkybių aukomis, skundžiamės savo likimu, bloga valdžia ir viršininkais, neištikimais ir nedėmesingais vyrais ir žmonomis, neklusniais vaikais, pinigų stoka, blogais kaimynais bei jų šunimi, nemandagia pardavėja, neatsakinga vyriausybe...
Kai kurie žmonės galėtų tęsti šį sąrašą iki begalybės. Mes per daug dėmesio nukreipiame į išorę ir kruopščiai visur ieškome neigiamybių, apie kurias paskui užvedame ilgus debatus telefonu ar susitikę su pažįstamais ir draugais.
Kaip mes galėtume, paprieštarausite jūs, nepastebėti mūsų realybės neigiamų aspektų, jeigu jie patys bado akis? Kur nuo jos galėtume pasislėpti? Kur pabėgti?
O bėgti nuo realybės nereikia niekur. Sustokime minutėlei ir apsidairykime aplinkui. Na, kaip vaizdas? Nedaro įspūdžio? O dabar giliai įkvėpkime ir pažvelkime į viską iš kito kampo. Kaip tai padaryti?
Paprasčiausiai apsidarykime aplinkui nieko nevertindami. Neutraliu žvilgsniu. Prisipažinkime ir įsidėmėkime šį faktą, kad viso gėrio ir blogio priežastis yra tik požiūris. Juk bet koks vertinimas – ir blogas, ir geras – kyla tik mūsų galvose. Daugiau jam atsirasti nėra kur.
O kas yra mūsų galvų šeimininkas? Žinoma, kad mes! Tad ir būkime tikrais savo proto šeimininkais. Pirmas dalykas, ką reikia padaryti, žengiant šiuo keliu – tai atsikratyti visų įmanomų stereotipų. Liaukimės žiūrėti į vieną ar kitą daiktą, vieną ar kitą įvykį tam tikru būdu tik todėl, kad taip daro visi.
Kurie iš mūsų sprendimų ir vertinimų tikrai yra mūsų, o ne primesti auklėjimo, artimiausios aplinkos, kitų autoritetų, visuomenės? Čia yra apie ką pamąstyti.
Dabar grįžkime prie neigiamų dalykų mūsų gyvenime, tiksliau prie neigiamų daiktų, faktų, reiškinių ir įvykių vertinimų. Tikriausiai kiekvienam iš mūsų teko atsidurti tokioje situacijoje, kuri atrodė tolygi „pasaulio pabaigai“. Tik po kurio laiko, gal net metų mes suvokėme, kad viskas nebuvo taip blogai, kaip atrodė.
Ar teko nors kartą pripažinti, kad „siaubingas įvykis“ vėliau pasirodė buvęs puikiu šansu? Šansu pradėti kažką naują, įvertinti savo galimybes, išeiti iš sąstingio, pažinti gyvenimo skonį ir suprasti savo būties prasmę...
Ar kada nors susimąstėme, kad probleminė situacija, kurią vertiname kaip neigiamą, gali suteikti naujų galimybių, atverti naujus horizontus? Juk tik nuo mūsų priklauso, ar naują situaciją suvoksime kaip pasaulio pabaigą ar kaip vertingą likimo dovaną.
Kuo daugiau neigiamų vertinimų mes pateikiame, tuo daugiau progų mums suteikia gyvenimas tokiems neigiamiems vertinimams. Šis dėsnis veikia iš atvirkščiai: kuo daugiau pastebime teigiamų dalykų, tuo daugiau jų atsiranda mūsų gyvenime.
Trumpai šį dėsnį galima nusakyti taip: to, į ką nukreiptas mūsų dėmesys, aplink mus daugėja. Labai svarbus suprasti šio dėsnio esmę. Jeigu mums nepatinka kažkoks žmogus, jei kažkas mus erzina, nevertinkime.. Nešvaistykime savo energijos tam, kas mums nepatinka. Verčiau susikoncentruokime į žmones, kurie mums malonūs, į tuos reiškinius, kuriuos laikome teigiamais.
Netrukus ir patys nepastebėsime, kaip nustos erzinti kaimyno šuo kartu su savo šeimininkais, kaip pradės mandagiau elgtis pardavėjos prekybos centruose, ir viršininkas pasirodys besąs ne toks jau blogas. Mūsų vyrai ir žmonos elgsis su mumis švelniau ir dėmesingiau, o vaikai taps patys geriausi ir paklusniausi pasaulyje. Ir apskritai viskas nebebus taip bloga, kaip atrodė anksčiau, gal net priešingai – nuostabu.
Žengsime per gyvenimą su šypsena akyse, ir praeiviai mums šypsosis.
Rašyti komentarą