Rašytojas, dailininkas Romualdas Lankauskas - „nepageidaujamas autorius“, „neįprastas, įtartinai apsiplunksnavęs paukštis“ - atsako į žurnalisto Audriaus Musteikio klausimus. „Atliekamo žmogaus“ pamąstymai.
- Ar šiuo metu ką rašote?
- Niekada nesėdėjau rankas sudėjęs. Rašiau ir tapiau. Taip per pastarąjį dešimtmetį ir susikaupė gana daug naujų, neskelbtų kūrinių, bet ką su jais daryti, jeigu leidykloms jie nereikalingi? Leisti už savo pinigus? Tam lėšų neturiu. Be to, tai būtų panašu į labai didelę nesąmonę po daugiau kaip pusės šimtmečio literatūrinio darbo. Galima ir jubiliejų (balandžio 3-iąją rašytojui sukaks 80 metų, - red.) pasitikti be jokios knygos, kai jau seniai esi nepageidaujamas autorius, kai nė menkiausios pagarbos ar dėmesio tau neberodoma. Atsiduri už borto. Ten ir plaukiu savo valtyje, atokiau nuo prekybinio laivo, kuriame vyksta triukšminga literatūrinė mugė. Tai, aišku, nelinksma kelionė, bet kitokios nėra pagrindo tikėtis.
- Pastarųjų kūrinių sumanymai - iš anksčiau ar gimsta čia ir dabar, reaguojant į laiko ženklus?
- Visaip atsitinka. Vieni sumanymai susiję su tolimesne ar artimesne praeitimi, kiti dabarties inspiruoti - kai regi, kas dedasi aplinkui, kur atsidūrė skaudžiausių problemų, šiurpaus moralinio nuosmukio draskoma ir žlugdoma Lietuva. Neįmanoma šito nematyti ir tai negali nedaryti įtakos kūrybai. Todėl nuolat, pajutęs pareigą, dažniausiai veltui, negaudamas honoraro, ne tik rašiau publicistinius straipsnius, esė, bet kalbėjau apie tai ir duodamas interviu, vildamasis, kad aušinu burną ne veltui. Neseniai parašiau naują romaną apie nykią kūrėjo situaciją posovietiniame gyvenime, parengiau spaudai kitas knygas. Taigi artėjant prie jubiliejinės datos susidarė stambus įvairios kūrybos pluoštas.
O kas iš to sunkaus, nemažai laiko ir jėgų pareikalavusio triūso išėjo? Romanas buvo pasiūlytas šešioms leidykloms, bet kai kurios, teksto net neskaičiusios, nepareiškė noro išleisti. Vienoj stambioj leidykloj įvyko keistas spektaklis: iš karto maloniai buvo kalbama apie išleidimą, žadant ir honorarą (tai labai nustebino), bet po kelių savaičių, kai rankraštį peržiūrėjo kažkokie paslaptingi ekspertai (ar leidyklos akcininkai), išgirdau trumpą atsakymą: knygos neleis. Kokios priežastys? Jos plačiau neaiškintos. Na, lyg ir finansiniai sunkumai. Kad romanas būtų prastas - apie tai nė žodžio. Tai kur čia šuo pakastas? Gal žinovams nepatiko niūrus turinys, bet labiausiai viską, matyt, nulėmė tai, kad romanas nekomerciškas, ne pageidaujamo skaitalo kategorijos, ne toks, kuris atneša stambesnį pelną leidyklai, o jo, aišku, vis mažai...
Romanu domėjosi ir viena Kauno leidykla, deja, rezultatas tas pats: nebesiteikta man nė paskambinti ir pranešti, ar kūrinys yra laukiamas, kad jį perskaitytų! Taigi tiek to mandagumo ir pagarbos autoriui... Žinoma, jei leidėjai gautų Kultūros ministerijos paramą, tuoj pat mielai išleistų, tačiau siekdamas šios paramos jūs privalote užsitikrinti dviejų ekspertų rekomendacijas, lyg būtumėt koks pradedantis autorius, nors jūsų knygų sąraše - daugiau nei trisdešimt pozicijų. Ši žeminanti ir kvaila procedūra man nepriimtina, su ja susijusi patirtis liūdna. O bandymas kreiptis į privačius rėmėjus prilygtų baravykų ieškojimui miške sausio mėnesį...
Ne sykį mano knygoms parama nebuvo skirta, tad 2009 metais rinkinį „Jūra, bet nebe ta“ teko leisti savo lėšomis 100 egzempliorių tiražu. Knyga Lietuvoje buvo pardavinėjama tik dviejuose knygynuose. Recenzijos jokios. Uždarbio jokio, o išlaidos - 2000 litų... Štai ir visa laimė! Ar šioje šalyje turime bent vieną normalią, galbūt valstybės remiamą leidyklą, kuriai rūpėtų ne tik komercinė sėkmė, bet ir lietuvių literatūros, jos autorių palaikymas, paskatinimas? Manau, kad tokios nėra. Tada ko stebėtis, jei ir Maironio poezijos tomelio knygynuose nerasite... Taigi esu nepageidaujamas autorius tiek literatūrinei spaudai, tiek vadinamosioms leidykloms (išskyrus „Nemuno“ redakciją). Turbūt juo ir liksiu. Taip, matyt, jau lemta po daugiau nei pusės šimtmečio įtempto literatūrinio darbo.
- Džiaugsmas ar neviltis - įžengus į knygyną, knygų jūrą? Ar nebuvo kilęs noras nebepapildyti tos jūros?
- Tikrai toks noras buvo ne kartą kilęs, matant, kiek knygynuose įvairiausio menkaverčio ir banalaus skaitalo, kuriuo užpildyta dauguma lentynų. Tai leidėjų prekė patikliam, menkai išprususiam skaitytojui. Prekė, duodanti neblogų, o gal ir puikių pajamų. Šioje skaitalo jūroje žmogui nelengva susigaudyti, ką derėtų pirkti ir skaityti, kad jis veltui neišmestų sunkiai uždirbtų pinigų, neterštų savo sąmonės ir negadintų skonio. Bet ar leidėjams tai rūpi? Ar juos jaudina, kad šis verstinis apgailėtinas skaitalas ir vietinių jo gamintojų produkcija užgožia geriausius nacionalinės literatūros kūrinius ir daro žalą mūsų kultūrai? Vaizdas knygynuose liudija ką kita: rūpi vien verslas. Juk užaugo pinigų karta, kuri mielai šoka apie aukso puodą dainuodama „Mūsų dienos kaip šventė“.
Ką gi, kam šventė, o kam apkvailinto piliečio vaidmuo. Dabar rašo visi, kas netingi ir kas turi lėšų susimokėti leidėjams už grafomaniškų ar pusiau grafomaniškų tekstų spausdinimą. Beje, toks gaminys gali būti taip sėkmingai išreklamuotas, kad net tampa geidžiamu bestseleriu, o vidutinybė arba kūrybinė menkysta pelno garsenybės ir žvaigždės statusą. Laisvoji rinka triumfuoja! Tačiau jei norite įsigyti neabejotinai vertingą grožinės literatūros knygą, ieškokite jos nukainotų knygų lentynoje ir už keturis ar penkis litus nusipirksite Nobelio premijos laureatų kūrinių... Tai ne žvaigždžių, kurių veikalai garsiai bilda it tuščios statinės, kūryba. Tai žodžio meną puikiai įvaldžiusių autorių knygos, nors ir gerokai nukainotos... Kuriozas? Bet ko tik mūsų mieloje šalelėje nenutinka!
- Praėjusio amžiaus 7-ojo dešimtmečio jūsų novelės apibūdinamos kaip modernios, modernizmo įvedinėtojos. Rašytojas Jonas Mikelinskas, recenzuodamas 2004-aisiais išleistą jūsų knygą „Būgnininko niekas nesiklauso“, pabrėžia - novelės „nemoderniškos“. Tikrai tokia evoliucija? Daugiau>>
Rašyti komentarą