Neįprastoje ir intriguojančioje knygoje „Laimės hipotezė“ („The Happiness Hypothesis: Finding Modern Truth in Ancient Wisdom“, 2006) žymus psichologas Jonathanas Haidtas pateikia dešimt didžiųjų idėjų, atrastų skirtingose pasaulio kultūrose. Jos nagrinėjamos dešimtyje skyrių, lyginant jas šiuolaikinio mokslo kontekste, pateikiami pamąstymai, kaip šias idėjas galime pritaikyti savo kasdienybėje.
Skyrių pavadinimai padeda suvokti, apie kokias idėjas kalbame: „Daugialypis Aš“, „Keičiant mąstymą“, „Abipusiškumo būtinybė“, „Kitų trūkumai“, „Laimės siekis“, „Meilė ir prieraišumas“, „Nelaimės yra naudingos“, „Dorybės teikia laimės“, „Dieviškumas su Dievu ar be jo“, „Laimė kyla iš dermės“.
J. Haidto išvada – sena kaip pasaulis: būtina išlaikyti pusiausvyrą, kad šiame gyvenime suvoktume laimės ir nelaimės reikšmę mums patiems, siektumėme svarbiausių dalykų, nepamirštume artimųjų, pasimokytume iš kitų ir savo klaidų, ieškotume kažko daugiau (Dievo ar pan.). Dermė – baltų tikėjime darna – reikalinga visur: ir muzikoje, ir tarpusavio santykiuose, ir žmonijos istorijoje. Puikiai žinome, kas būna, kai jos nesilaikoma.
Pozityviosios psichologijos populiarintojas J. Haidtas nėra beviltiškas optimistas, tačiau visur stengiasi įžvelgti kažką gero. Jo tyrinėjimų šerdis – moralė, jos emocinis pagrindas ir raiška įvairiose kultūrose, politinėse ideologijose. 2001 m. už pozityviosios psichologijos skatinimą autorius apdovanotas Templetono premija.
Niūruoliai sako, kad laimės recepto rasti neįmanoma. J. Haidtas suabejojo šia „tiesa“ ir pasinėrė (o vėliau panardino ir mus, skaitytojus) į Platono, Budos, Jėzaus ir kitų išminčių mintis. Cituojamas ir Pranašas Muhammadas (saws), pasitelkiant jo prancūziškąją vardo transkripciją, paplitusią Vakarų pasaulyje: „Mahometas, o prieš jį taip pat krikščionys ir judėjai, kalbėjo apie dieviškąją dimensiją su angelais aukštybėse ir gyvūnais apačioje. Ši tiesa reiškia, kad mes, žmonės, save labai nuskurdinsime, jei išleisime iš akių šią dimensiją ir apsiribosime dvimačiu pasaulėliu“ (p. 194).
J. Haidto moralės pagrindų teorija įrodo, kad žmogus, iš kokios kultūros jis būtų kilęs, moralus tampa, jei vadovaujasi svarbiausiomis vertybėmis: rūpesčiu kitais, apsaugojimu jų juo žalos; teisingumu, žmonių laikymu sau lygiu; lojalumu savo šeimai, tautai, kitai grupei; pagarba tradicijai; tyrumu (vengiant negerų dalykų, prasto maisto, amoralių veiksmų).
Moralus gyvenimas yra vertybė, ir tai turi suvokti kiekvienas.
Rašyti komentarą