Kelių šimtmečių senumo rūmai, paslaptingos menės, senoviniai baldai… Apie tokias dekoracijas galima tik pasvajoti. Nieko nuostabaus, kad režisierius Algimantas Puipa, pamatęs šias unikalias Babtyno-Žemaitkiemio dvaro erdves, pasirinko jas savo naujausios juostos „Miegančių drugelių tvirtovė” filmavimams.
Po filmavimų – kūrybiniai vakarai
Gavęs dvaro savinininkų – dailininkės Miglės Kosinskaitės ir jos draugo, džiazuojančio dvarininko Mindaugo Šventoraičio – sutikimą, dvare su kolegomis įsikūrė visam mėnesiui. Gyveno, miegojo, kūrė. Pagrindinio – Monikos vaidmens – atlikėja Janina Lapinskaitė tikina dvare jautusis kaip namuose. Šeimininkai buvo šalia, tačiau filmo kūrėjams netrukdė.
Kūrybinį procesą iš šalies stebėjęs M. Šventoraitis tikina – kūrybinė grupė ne dirbo, o tiesiog „arė“ . Po 12-ka valandų kasdien. Siekiant kokybės vienas dublis buvo kartojamas 2-3 kartus , tad neretai Mindaugui trūkdavo kantrybė, ir jis lėkdavo tvarkyti dvaro reikalų.
Daug smagiau būdavo vakarais, kai nakvoti pasilikę aktoriai, režisierius ir kiti susėsdavo prie ilgo stalo dvaro galerijoje, ir prasidėdavo, Mindaugo žodžiais tariant, kūrybiniai vakarai, gimdavo netikėčiausi sumanymai.
Šitaip po vieno pasisėdėjimo nusifilmuoti vienoje scenų buvo priprašyta ir pati dvaro savinininkė, dailininkė M.Kosinskaitė – juostoje ji tapo pagrindinės herojės Monikos aktą. Miglė juokais pastebi, kad Mindaugui vaidmens kine neatsirado. „Aš tiesiog neturėjau laiko, nors labai mėgstu filmuotis masuotėse,” – nesutrinka ironiją gyvenimo draugės balse išgirdęs vyras.
Puipa Žukauskienę mato sapnuose
Juostoje sušmėžuoja ir kitas ne kino veidas – žurnalistė Algimanta Žukauskienė, suvaidinusi M. Kosinskaitės darbų parodą pristatančią menotyrinininkę... „Algė man vizualiai labai tiko. Kažkada aš ją jau filmavau – juostoje „Velnio sėkla“. Nuo to laiko, kai tik yra galimybė, vis „įdedu“, – netikėtą sprendimą filmuoti dar vieną ne kino žmogų paaiškina A. Puipa. Pastebėjus, kad tai buvo tik antras kartas, vyras šypteli: „Kiti kartai, matyt, buvo mano sapnuose...”
Į Žemaitkiemio dvarą kasdien susirinkdavo apie 40 žmonių, bet kadangi rūmai padalinti į svečių ir šeimininkų, jie sukdavosi vienose erdvėse, o šeimininkų pusėje buvo nufilmuota tik viena scena – kaip dvare apsigyvenusios prostitutės rūko žolę ir gurkšnoja svaiglus. „Bet kai tądien aš grįžau namo, ji buvo išvalyta, sutvarkyta – nelikę nė ženklo. Rūkalų kvapo irgi neužuodžiau, net nežinau, kas ten dėjosi,” – supratingai šypsosi dvaro šeimininkas.
Patikina, kad Žemaitkiemio dvaro rūmų, jų aplinkos filmuotojai smarkiai nesujaukė. Pavyzdžiui, medis, kurį kine energingai pjausto pamažu ant kojų besistojanti pagrindinė herojė, lengvo elgesio mergina Gitana, buvo nugriuvęs po audros ir nespėtas pakelti. A. Puipa jį pasirinko filmui. Ir kitais kartais sceenarijus buvo pritaikomas prie natūros. Mindaugo manymu, tai – normalu, netgi įdomu.
Vyrams to reikia…
Patikina – tikrai dažnai sėdėdavo šalia A. Puipos. O šis daugiausia laiko praleisdavo prie monitoriaus. Kartais nubėgdavo, kažką susakydavo aktoriamsir vėl atbėgdavo. „Na, kaip prie režisieriaus pulto, ir tai yra teisinga,”– žinovo tonu filmavimo užkulisius atskleidžia M. Šventoraitis. Režisierius filmavimo aikštelėje atrodė piktas, reiklus, dažnai būdavo nepatenkintas? „Liberalų liberalas,“– šypsodamasis tikina pats panašiu charakteriu pasižymintis dvarinininkas.
Paklaustas, kaip vertina filmo temą – prostituciją – ir kodėl ji pasaulyje egzistuoja ilgus amžius, M. Šventoraitis aiškina: „Tai – socialinis reiškinys, bet moterys niekada nesupras, kad šios paslaugos poreikis užprogramuotas vyrų smegenyse. Ir čia nieko nepakeisi. Vyrams to reikia, ir todėl tai pavirsta verslu”.
Apokalipsę jau atšventė
Ar, pamatęs kino virtuvę, ryžtųsi pats kurti kiną? Mindaugas nedvejodamas atšauna: „Laisvai! Esu „kinošnikas“ – kino mėgėjas jau keliasdešimt metų. Man įdomu viskas – nuo Larso von Triero iki A. Puipos. Visą laiką lietuvių kiną lyginu su danų. Vis galvoju, kodėl danai pasiekią aukščiausią lygį, o lietuviai – nelabai. Bet aš tikiuosi, kad šitas filmas lietuvišką kiną timptelės šiek tiek aukščiau. Nesakau, kad į padanges, mes nepasieksim F. Fellinio ir A. Tarkovskio, bet man patiko. Labai gerai viskas sudėliota ir baigiasi nelietuviškai - danguje. “
Mindaugas prasitaria pats prifilmavęs kalnus medžiagos, tik niekas jos nematė. Išskyrus jį patį ir dešimtį artimiausių žmonių. „Esu daug prifilmavęs, bet kino pastatyti dar nespėjau. Dar turiu laiko – esu užsiprogramavęs gyventi iki 88 metų. Kadangi esu gimęs tą pačią dieną kaip Čarlis Čaplinas, beje, jis mirė 88-erių, tai man užsiprogramavo galvoje: kodėl man tiek nepagyvenus? Jeigu šią sukaktį pavyks pergyventi, tempsiu iki 104”, – juodąjį humorą žarsto vyras.
Priminus, kad ant nosies – pasaulio pabaiga, nereikės kankintis, M. Šventoraitis susimąsto: „Na, taip. Šiemet per Naujuosius mūsų dvare kaip tik įvyko karnavalas tema „Apokalipsė”. Kokia chebra susirinko! Viešpatie! Beveik 60-mt žmonių iš viso pasaulio: nuo Amerikos iki Olandijos. Visi – po pasaulį išsibarstę lietuviukai. O kokias kaukes visi dėvėjo! Fantastika! Dvare jau įvyko tikrosios Apokalipsės repeticija,” – šypsosi drąsos žaisti su ugnimi nestokojantis naujųjų laikų dvarinininkas.
Rašyti komentarą