Savaitinis Londono žurnalas „The Economist“ paskelbė „Trumpą valstybinio kapitalizmo istoriją“.
1789 metų rugsėjį George'as Washingtonas paskyrė Alexanderį Hamiltoną pirmuoju Amerikos iždo sekretoriumi. Po dvejų metų A.Hamiltonas pristatė kongresui „Pranešimą apie pramonę“, t. y. savo planą, kaip priversti jaunos šalies ekonomiką judėti į priekį, taip padedant pagrindą sunkiai iškovotai nepriklausomybei. A.Hamiltonas neturėjo laiko Adamo Smitho idėjoms apie slaptą ranką. Amerikai reikėjo ginti savo tik ką gimusią pramonę tarifais, jeigu norėjo pamatyti, kaip ji auga ir plėtojasi.
Valstybinis kapitalizmas egzistuoja beveik tiek pat laiko, kiek ir pats kapitalizmas. Anglosaksai mėgsta save vadinti amžinais laisvosios rinkos tradicijų gynėjais nuo retkarčiais Europoje ir Azijoje gimstančios erezijos. Iš tikrųjų kiekvienai kylančiai jėgai reikėjo valstybės pagalbos žengiant pirmuosius žingsnius arba bent jau kad ji apgintų jos trapią pramonę gynyba. Netgi Didžioji Britanija, kurią galima vadinti „laisvos prekybos mąstysenos krosnimi“, sukūrė didžiulį nacionalinį čempioną - Rytų Indijos kompaniją.
Apetitas industrinei politikai didėjo bevalgant, o po Antrojo pasaulinio karo pramonės intervencija tapo ir civilizacijos, ir bendros nuovokos požymiu. Europiečiai sukūrė stiprią pramonę ir socialiai aprūpintas valstybes. Azijos gyventojai išteklius skyrė atskiroms bendrovėms, kurios virto „nacionaliniais čempionais“.
Ši ilga valstybinio aktyvumo era paliko stebėtinai galingą palikimą, nepaisant pastarųjų dienų mados privatizuoti ir dereguliuoti. Turtingasis pasaulis vis dar turi labai daug valstybei priklausančių arba iš esmės valstybės valdomų įmonių. Štai Prancūzijai priklauso 85 proc. energetikos bendrovės EDF akcijų; Japonijai - 50 proc. „Japan Tabacco“, o Vokietijai - 32 proc. „Deutsche Telekom“. Sudėjus šituos skaičius išeina, kad valstybių valdomos įmonės yra vertos 2 trln. JAV dolerių ir jose dirba 6 mln. žmonių.
Naujas valstybinio kapitalizmo tipas užgimė Singapūre. Jo pradininkas - pirmasis Singapūro premjeras Lee Kuanas Yew, vadovavęs vyriausybei daugiau nei 30 metų, nenuilsdamas propagavo ir gynė „azijietiškas vertybes“, kuriomis jis laikė šeimos vertybių bei autoritarizmo mišinį. Singapūro premjeras labiau nei anglų socialistė ekonomistė Beatrice Webb tikėjo valstybės išmintimi, tačiau jis taip pat tikėjo, kad Singapūrui geriausiai seksis tik pritraukus galingiausių globalinių korporacijų. Tačiau jis atmetė laissez-faire (leiskite daryti - pranc.) idėjas, kurios klestėjo kitame Azijos mieste - didžiuliu uostu virtusiame Honkonge.
Singapūras galėjo taip ir likti maža keistenybe, jeigu pasaulio nebūtų sudrebinę daug ką paveikę įvykiai. Pirmasis jų buvo naftos embargas, kurį paskelbė arabiškosios naftos valstybės 1973 metais kilus Yorn Kippur karui, t. y. karui su Izraeliu, dėl kurio keturis kartus padidėjo šios svarbios žaliavos kaina ir pasikeitė galios balansas pasaulio ekonomikoje. Arabiškosios valstybės sugriežtino vėl naudingomis tapusių naftos įmonių kontrolę ir nustebino pasaulį gautu finansinio pelno pertekliumi. Ekonominis šokas parodė arabams, kokį galingą ginklą, t. y. naftą, jie turi ir net Kinijai pademonstravo, kaip svarbu užtikrinti saugų naftos ir kitų išteklių tiekimą.
Kitu svarbiu įvykiu tapo Kinijos komunistų partijos vadovo Deng'o Xiaoping'o pradėtas šalies pertvarkymas, kurio šis veikėjas ėmėsi pasiremdamas Singapūro modeliu. Pasitelkęs globalizavimą Deng'as Xiaoping'as sukūrė ypatingų ekonominių zonų ir pasikvietė užsienio kompanijų. Jis palaikė korporacijas, versdamas vietos įmones lygiuotis į Vakarų valstybes, sutelkė resursų „nacionaliniams čempionams“ sukurti bei negailėjo jų investicijoms į tyrimus bei plėtrą. Taip padaręs komunistų lyderis į pasaulio ekonomiką įtraukė 1,3 mlrd. žmonių.
Paskutinis etapas buvo sovietinio komunizmo žlugimas. Iš pradžių tai laikyta vienu didžiausių liberalizmo triumfų, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad šiame procese netrūksta ir tamsiųjų jėgų. Oligarchais virtę komunistų partijai lojalūs žmonės atsiriekė sau didžiulius ekonomikos gabalus. Nuo 1990 iki 1995 metų Rusijos bendrasis vidaus produktas sumažėjo beveik trečdaliu, vyrų gyvenimo trukmė sutrumpėjo nuo 64 iki 58 metų, kadaise įkalintos valstybės tapo laisvos ir 1998 metais Rusija jau nebegalėjo įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų.
Sovietų katastrofa pagimdė tvarkos troškimą. Tuometis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas vėl suėmė „strateginių“ industrijų valdymą į valstybės rankas ir taip suvaldė privataus sektoriaus oligarchus.
Tačiau ne mažiau svarbus nepasitenkinimas kilo ir Kinijoje. Sovietų Sąjungos žlugimas patvirtino didžiausią Kinijos komunistų partijos baimę - partinio valdymo pabaiga reikštų tvarkos suirimą. Todėl buvo nuspręsta, kad vienintelis saugus tolesnis kelias - apgalvotas privataus verslo ir valstybinio kapitalizmo mišinys.
Rašyti komentarą