Pilietinio karo pabaiga Libiją paliko be veiksmingos centrinės valdžios. Vakaruose anksčiau daugiausia kalbėta apie tariamą islamistų įsigalėjimo grėsmę. Tačiau dabar darosi panašu, kad Libijos laukia anarchijoje jau daugiau nei 20 metų skendinčio Somalio – ar netgi Afganistano – likimas. Europa turėtų su nerimu laukti naujos imigrantų bangos, tačiau nepanašu, kad šiai problemai skirtų deramą dėmesį.
Iš tiesų ši istorija atrodo jau kažkur girdėta. Centrinė vyriausybė silpnoje trečiojo pasaulio šalyje neatlaiko vidaus bei išorės jėgų spaudimo ir sužlunga, vietoje savęs palikdama galios tuštumą. Tarptautinė bendruomenė, visai neseniai atidžiai sekusi kiekvieną įvykį, nusigręžia iš karto, vos tik pasitraukia daug nepatogumų sukėlęs diktatorius. Dėl tuščio sosto ir daug žadančių pasipelnymo šaltinių ima konkuruoti daugelis suinteresuotų grupių, kurios nesunkiai apsirūpina ginklais. Tai kuria pražūtingą įtarumo ir net atviro priešiškumo atmosferą. Niekas nesugeba užsitikrinti visos valstybės teritorijos kontrolės ar efektyvaus teisės sistemos funkcionavimo, todėl galiausiai prasideda pats tikriausias chaosas, kuriame pradeda klestėti radikalios, Vakarų patologiškai nekenčiančios grupės.
JAV leidinio „Foreign Policy“ žurnalistas Christopheris Stephenas neseniai apsilankė Libijoje – šalyje, kuri dar praėjusiais metais buvo viso pasaulio dėmesio centre, o dabar atrodo visų pamiršta. Jis pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad neramumų pabaigos čia vis dar nematyti. Kaip įprasta tokiais atvejais, kai pilietinį karą laimi plati sukilėlių grupių koalicija, jos dar ilgai išlaiko savo rankose ginklus ir yra pasiryžusios juos bet kada vėl panaudoti.
Revoliucionieriai ir gentinis svetingumas
Naujausias konflikto židinys – netoli Bani Valido, vieno pagrindinių žlugusio diktatoriaus Muammaro Kadhafio atramos punktų vakarinėje šalies dalyje, netoli sostinės Tripolio. Pastarosiomis savaitėmis čia vėl vyko kautynės, kuriose dalyvavo netvarkinga kovotojų, ginkluotų Kalašnikovo automatais ir zenitiniais pabūklais, sumontuotais ant pirminę civilinę paskirtį praradusių pikapų, minia. Tarsi M. Kadhafis vis dar būtų gyvas ir kandžiotųsi.
Kovos veiksmų zonoje – nė kvapo Libijos nacionalinės armijos. Vietoje jos nuo sostinės pusės veržiasi Nacionalinė Gvardija – margas savanorių revoliucionierių būrys be aiškios vadovybės. Pagrindinis gvardiečių tikslas – ir toliau su šaknimis rauti senojo režimo liekanas. Jie nenori turėti nieko bendro su vyriausybės buriama nacionaline armija – tiksliau, jos užuomazga, kuriai vadovauja karininkai, daugelis kurių anksčiau tarnavo M. Kadhafio pajėgose.
Vadinamieji gvardiečiai į Bani Validą atskubėjo ne dėl to, kad čia būtų prasidėjęs rimtas senojo režimo šalininkų sukilimas. Neramumus sukėlė revoliucijos šalininkų pastangos sulaikyti keletą Bani Valide prieglobstį radusių įtariamų karo nusikaltėlių. Vietos klanai, laikydamiesi tradicinio gentinio garbės kodekso, ėmėsi ginti savo svečius, ir įsiplieskė ginkluota kova.
Kovotojų diktatas
Itin svarbu tai, kad į kautynes Bani Valido apylinkėse visai nesikiša centrinė valdžia, įsikūrusi vos už kiek daugiau nei 100 km Tripolyje. Laikinoji nacionalinė taryba (LNT) iš esmės leidžia nereguliarioms kovotojų pajėgoms daryti, kas tik šiems šauna į galvą.
Ch. Stepheno teigimu, tikroji galia Libijoje išlieka išsklaidyta tarp stebėtinos gausybės vietinių karinių formuočių. Daugelis jų remia miestų ar miestelių karines tarybas. Netgi Tripolis yra padalytas į 11 zonų, kurioms vadovauja tokios tarybos. Paskutinį kartą, kai kas nors pasivargino paskaičiuoti, Misratoje buvo 172 sukarintos grupės – nuo visai nedidelių, su viena ar kelių dešimčių narių, iki 500 žmonių dydžio Halbuso brigados, kuriai karo metu priklausė net 17 tūkst. kovotojų.
Tiesa, kad vis daugiau pilietinio karo dalyvių grįžta namo, kad čia iš naujo imtųsi kasdienių darbų, kuriuos pertraukė prieš metus prasidėjusi revoliucija. Tačiau likę dairosi aplinkui, ką dar galėtų nuveikti, ypač tuo atveju, jeigu darbo, į kurį būtų galima sugrįžti, paprasčiausiai nėra.
Paslaptingas laikinumas
Vakarų pripažintos LNT neveiklumą bent iš dalies galima aiškinti nerimu, kad ši organizacija, pati save paskelbusi krašto valdove, baiminasi užsitraukti stichiškai organizuotų kovotojų nemalonę. Tačiau tai, kad LNT atsisako viešai paskelbti savo narių sąrašą ar plačiau paaiškinti priimtus svarbius sprendimus – taip pat ir dėl naftos bei gamtinių dujų išteklių valdymo – leidžia spėti, kad anksčiau ar vėliau jai gresia rimti nemalonumai. Daugiau>>
Rašyti komentarą