Lietuvos muzikų rėmimo fondui (LMRF) sukanka 20 metų. Trečiadienį, vasario 1 dieną, Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje rengiamas sukaktuvių vakaras „Dainuoju Lietuvą“, per kurį meno meistrai ir jaunieji talentai dėkos fondui ir žiūrovams už ilgametę draugystę.
Šia proga „Lietuvos žinios“ kalbino visus tuos metus LMRF vadovaujančią Liuciją Stulgienę. Tai nebuvo įprastas pašnekesys. Fondo direktorės L.Stulgienės pasakojimas veržėsi nepaliaujamu srautu, žodžiai skambėjo kaip pasitikrinimas - kaip įsitikinimas, kad jos vadovaujama įstaiga eina teisingu keliu, atlieka prasmingą darbą.
Greičio nemažina
Kokia nuotaika pasitinkate dvidešimtmetį?
- Tai palanki proga prisiminti atlikėjus ir menininkus, kurie tuos dvidešimt metų buvo ir tebėra šalia mūsų. Taip, koncertas proginis. Tačiau norėdami sudaryti jo programą net sutrikome: bendrauta su tokia gausybe menininkų! Jei juos visus pakviestume, koncertas vyktų visą dieną. Tad teko rinktis, tenkintis vien Lietuvoje, Vilniuje esančiais atlikėjais, o kitų atsiprašyti, kad negalime pakviesti.
Ir per krizę, vaizdingai kalbant, mūsų traukinys rieda greičio nemažindamas. Tačiau į vagonus galime sutalpinti mažiau atlikėjų, tad tenka mažinti stotelių - koncertų - skaičių. Vis dėlto per metus jų surengiame iki dviejų šimtų.
- Kaip pavyksta visiems atsidėkoti?
- Jautriai reagavau išgirdusi vieno garsaus Lietuvos kultūros vadybininko pasakymą, kad turime būti orūs ir užsienio atlikėjams mokėti tokius honorarus, kokių jie verti. Pasakyčiau kitaip: turime būti orūs ir tinkamai atsilyginti saviškiams. Dešimtys, o gal ir šimtas mūsų muzikų niekuo nenusileidžia atvykstantiesiems iš užsienio. Skaudžiausia fondo veikloje tai, jog dažnai negalime sumokėti atlikėjams tiek, kiek jie verti. Jiems dainavimas, muzikavimas - darbas, pragyvenimo šaltinis. O jauni menininkai, kurie neturi savo namų, turi išlaikyti šeimas, negauna normalios algos. Tada lekia į užsienį. Mat oriai šios problemos taip ir neišsprendėme. Patys geriausi pasklido po pasaulį. Žinoma, daug talentingų menininkų liko ir Lietuvoje.
Kūrybos sugrįžimai
- Todėl ir atsirado „Sugrįžimai“?
- „Sugrįžimai“ prasidėjo 1993-aisiais, iš pradžių koncertų ciklais, vėliau virto festivaliu. Jame jau lankėsi trisdešimties kraštų muzikai. Šiemet pirmąkart sulauksime atlikėjo iš Čilės - fagotininko Žilvino Smalio. Į tėvynę iš Venesuelos parvyko smuikininkas Raimondas Butvila su žmona, choreografe Rūta Railaite. Jis surengs koncertą jau kaip tikras sugrįžėlis. Malonu štai kas: visi išvykusieji į svečius kraštus įsitvirtino muzikos scenose, ansambliuose, orkestruose. Tačiau mūsų nepamiršta, trumpai grįžę į Lietuvą prašosi koncertuoti „Sugrįžimų“ festivalyje. Norinčiųjų tiek daug, kad galėtume parengti programą trejiems metams.
- Kaip juos, pasklidusius po pasaulį, surandate?
- Bendraujame, kai jie dar būna vaikai. Pažįstame visą talentingų mažųjų kartą, jau dvidešimt metų organizuojame tarptautinių konkursų laureatų ir jų pedagogų pagerbimo renginius. O išvykę svetur jaunieji muzikai nuolat mums rašo. Tad ryšiai užsimezga ir išlieka. Tarkim, per jubiliejinį koncertą pasirodys broliai Dainius ir Aidas Puodžiukai, smuikininkas ir pianistas. Po muzikinių klajonių Amerikoje jie prieš keletą metų sugrįžo į Lietuvą. Pasakojo vaikščiodavę po Niujorką, Bostoną ir vis regėdavę Vilniaus senamiestį. Dėl tėvynės ilgesio ir grįžo. Pamenu juos dar visai vaikus. Tokių pavyzdžių - daugybė.
- Atrandate ir tuos, kurie iš Lietuvos išvyko kur kas anksčiau, prieš keletą dešimtmečių. Štai lankėsi ir vėl ketina viešėti vargonininkas Virginijus Barkauskas, JAV gyvenantis nuo 1991 metų.
- Atrandame net emigravusiųjų per Antrąjį pasaulinį karą, pokario metais. Atvyksta patys arba Stasio Vainiūno namuose pristatome jų kūrybą kameriniais koncertais, parodomis, literatūros vakarais. Rengėme kompozitorės Giedros Gudauskienės, poeto Stasio Santvaro kūrybos vakarus, dailės klasiko Viktoro Vizgirdos tapybos parodą. Didžiules drobes į S.Vainiūno namus padėjo atgabenti Lietuvoje gyvenantis jo sūnus Rimtautas. Dabar laukiame atvykstant dainininko Arnoldo Vokietaičio, kuris dainavo prestižinėse Amerikos salėse. Vyks operos solistės Salomėjos Valiukienės kūrybos vakaras. Pati nedalyvaus, tačiau klausysimės jos įrašų ir vietos atlikėjų dainavimo.
Vadovo priedermės
- LMRF veikloje svarbi ir leidyba.
- Taip, išleidome knygą apie buvusį Lietuvos finansų ministrą Romualdą Sikorskį. Jis talkino steigiant fondą, konsultavo mus, buvo LMRF prezidiumo nariu. Išėjo knyga apie kultūros veikėją Dainių Trinkūną. Kasmet pasirodo labai informatyvus muzikologo Vaclovo Juodpusio Muzikos kalendorius. Skaitytojai nekantrauja jo laukdami, išperka visą tiražą. Šis autorius taip pat parašė dviejų tomų monografiją „Čiurlionio“ ansamblis 1949-1991 metais. Onos Mikulskienės dienoraštis“.
- Regis, visi prioritetai, kurių reikšmę pripažįsta valstybė, iškart atsiskleidžia fondo veikloje?
- Tai tiesa. Festivalis „Druskininkų vasara su M.K.Čiurlioniu“ praėjusiais metais praturtėjo naujais renginiais. Skyrėme dėmesio ir poetui Czeslawui Miloszui. Kovą jam bus dedikuotas ciklo „Alma mater musicalis“ koncertas. 2012-ieji - Maironio metai. Druskininkų festivalyje vyks jo kūrybai skirtas vakaras, per laureatų pagerbimo koncertą Vyriausybėje taip pat minėsime poeto vardą. Esame įstaiga, kuri nuodugniai vykdo valstybės kultūros politiką, užsiimame esminiais žmonių kultūros ugdymo dalykais.
Jei žmogus niekada nėra girdėjęs simfoninio orkestro, koncertuojančio gyvai, tai jis nugyveno nevisavertį gyvenimą. Siekdamas tapti kultūros ministru Arūnas Gelūnas akcentavo, jog būtina rūpintis Lietuvos regionais. Norisi, kad ši nuostata būtų įgyvendinta. Vilnius ir Kaunas pertekę geros muzikos. Rūpinimasis kultūra turi būti decentralizuotas. Kultūra privalo užsiimti ne tik ministerija, kultūros skyriai, bet ir kiekvienos bendrovės vadovas, akcininkas - nuolat klausti savęs, kuo jis pradžiugina pavaldinį kultūros požiūriu. Jei tuo nepasirūpins, negalės tikėtis, kad žmogus bus lojalus įmonei, sėkmingai išauklės vaikus. Aukštesnės kultūros poreikį būtina išugdyti.
Du geri darbai
- Fondo veikla - komandos veikla. Kas nuolat greta Jūsų?
- Norime būti matomi, tačiau ne dėl tuščios garbės. Būdami matomi, galbūt, daugiau pinigėlių sukaupsime, tad ir daugiau gražių darbų padarysime. Esame iš tų žmonių, kuriems svarbiau mėgstamas darbas, o ne uždarbis. Nuolat kartoju, kad per dvidešimt metų padariau du gerus darbus - sukūriau fondą ir subūriau gerą komandą. Čia dirba Eglė Ugianskienė, Irta Šimkienė. Jos abi atėjo iš kibernetikos srities. V.Juodpusis darbuojasi S.Vainiūno namuose - jis ir direktorius, ir finansininkas, ir ūkvedys. Ir didelius V.Vizgirdos paveikslus panešioja. Talkina ir buvusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) profesorė Elvyra Užkurėlytė-Baltinienė, darbuojasi Genovaitė Šaltenienė, Stasė Garšvaitė. Ateina ir užmiršta išeiti (juokiasi). Matyt, gerai čia jaučiasi, nors atlyginimai labai kuklūs.
- Turite matematikės išsilavinimą. O kada paviliojo muzika?
- Regis, trečiame kurse. Pakvietėme kompozitorių Joną Domarką papasakoti apie muziką. Jis atsinešė plokštelę su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūra“. Klausomės, o jis sustabdo, paaiškina. Ir tai mane „užkabino“. Praėjo daug metų, o aš vis atsimenu tą pirmąjį postūmį. Juk, būdavo, per radiją groja kokį simfoninį kūrinį - imi ir išjungi: nieko nesuprantu, kažkokie garsai, gausybė garsų. Tad reikia jauną žmogų „pasigauti“. Entuziazmo pakanka, nes tikiu tokio darbo prasme.
Kurkime žmogų
- Lietuvos muzikos kasdienybė Jums gerai pažįstama. Kokia atrodo erdvios, šiuolaikiniams orkestrams pritaikytos koncertų salės problema?
- R.Sikorskis su kultūros ministru Henriku Zabuliu nespėjo įgyvendinti didžiulio sumanymo - teritorijoje prie Žvėryno tilto pastatyti naują LMTA salę. Didelis nuostolis. Iškilo daug sporto arenų, bet akademinės muzikos koncertams jų atmosfera netinka. Ne ta aplinka, ne tie pojūčiai. Sporto ir meno „bazių“ aprūpinimas skiriasi kaip diena ir naktis. Sakoma, jog taip yra visame pasaulyje. Tačiau toks teiginys man skamba keistokai. Kurkime lietuviškas tradicijas! Šitokie statiniai atsirado per kelerius metus - bet ar ne per didelė prabanga? Mūsų valstybės vadovai, regis, apsvaigsta nuo poveikio - varžybos, emocijos, pergalės, čempionai! Pamenu, prieš gerą dešimtmetį teiravausi pianisto Andriaus Žlabio, muziko mąstytojo, kaip jis garsinąs Lietuvos vardą. Atsakė paprastai: „Žinote, mano kelionės, koncertai garsina Lietuvą. Tačiau Lietuva labiausiai savo vardą garsintų, jei žmonės čia gyventų geriau, jei žmonių kultūra būtų aukštesnė. Toks Lietuvos įvaizdis darytų įspūdį pasauliui.“ Tad kurkime žmogų!
Rašyti komentarą